Apie poeziją (iš beprotnamio)

Nuo beprotnamio pastogės
Karo drebantys varvekliai
Ir baltais chalatais šmėklos
Nuo pasvirusių turėklų
Bando sniegą nuvalyt.

Medžių šąlantys lavonai
Kaip stabai nukloja kiemą,
Ir poezija jau sunkias
Kaip iš šachtos aukso dulkės
Iš praplyšusių stiebų.

Mano atgaiva — kūryba:
Nuo tada, kai čia paguldė,
Aš kalbu eilutėm, posmais
Ir dviprasmiais rankų mostais.
Minkštabačiai angelai,

Rodos, kad mane supranta.
Man to praktiškai užtenka —
Kas įtikintų poetą,
Kad, kaip šunį numylėtą,
Gali jį kas nors suprast?

Ak, poezija! Taip myliu
Tavo laisvę ir gudrumą.
Tu lyg prieglobstis nakty,
Kai net juodžiausiam vandeny
Bjaurų veidą įžiūriu.

Visa kita tik ištirpsta
Tarsi net nebūtų buvę
Ar sniege pradingsta tyliai,
Kai jį nukasa nebylios
Šmėklos aklame kieme.