Po pušų skliautais vasara įkaito,
Išbarstė šilumą ant samanų minkštų.
Aš šitą žemę basomis išvaikštau
Ir glėbį saulės gurkšnoju tarp dienų.
Aš vėl brendu per liepų žydrą tvaiką
Pasimatuoti vasaros spalvų
Ir vėjo gūsio, tilpusio į laiką,
Nuaustą vasarinių šienpjovių.
Kiekvieną valandą gilėja šulinys,
Kuriam dangus išmirkė savo mėlį.
Ant dugno saulė – liepa patekės
Ir kvepia mano dienos, kol nuvys
Dangum išplaukę dievo avinėliai
Išganymo sulaukę be kaltės.


Daiva Rameikienė


