Dar bandom išsaugoti dvasią

Druska ant apdegusio beržo laukymėj
šventųjų paveikslas be veido
ir vaškas prilipęs sušalęs krūtinėj
į naktį paguodą paleido

pro rąstų plyšius nebešildo šviesa
tik nubrėžia liniją pilką
dulkėtam fone pamatuojam save
ar sutelpam kailyje vilko

kiek liko jėgų išmėginti šį guolį
kol šaltis akių neužmerkė
kol rankos dar pakelia kritusį brolį
kuriam gyvastį išsiurbė erkė

girdėt kaip toli dūzgia plieno mašinos
geležtės įaštrina laiką
ir kraujas sustingsta gimtinės arimuos
į plintančią pilką mozaiką.

dar saugo delnai dumblo skonį ir upę
neurosintezėj jos neberasi
ir tėvo šešėlis prie kelmo suklupęs
dar bando išsaugoti dvasią

niekas neduos tau daugiau negu duota
pragyvent technologijų erkes
kieno gi ranka rašo tekstą eiliuotą
ir bando nugramdyti kerpes.