Rytas su tėvu

Aš niekada nemačiau savo tėvo, net akies krašteliu.
Nesuraukiau veido žiūrėdama pro rakto skylutę.
Tėvas išėjo man negirdint, tarsi tyloje po gaisro.
Nebuvo ką prisiminti: nei tėvo akių, nei batų.
Mama tylėjo.
Tėvas gulėjo prisiminimuose tarsi atvirame karste.
Man jo trūko.
Netikėtai jis suspausdavo mano ranką.
Bėgdavau prie veidrodžio – tikėjau, pamatysiu jį šalia.
Lašindavau į akis citriną, kol mama paklausdavo:
„Ko verki, neturi ką veikti? “
„Noriu pas tėvą. “
Ji prisiekė nerodyti man tėvo,
tarsi uždarė langą name prie jūros.
Naktyje jis laikė degančią žvakę.
Prabudau, basa per šaltas grindis,
ištiesusi abi rankas, ją užgesinau.
Tėvas juokėsi.
Vijausi iš visų jėgų,
tamsa bučiavo man plaukus.
Pramerkiau akis –
šviesa sėdėjo laikrodžio veide.
Žinojau, kad tėvas mane saugo.
Tai jis mane pažadina.