Vampyrai 2

Naktis alsavo mirtimi. Mėnulio šviesa tarsi šalti numirėlio pirštai glostė stingstančią žemę. Šią kapų tylą draskė sunkus, gyvuliškas vampyro šnopavimas. Medžiojamas žvėris bergždžiai ieškojo tamsos prieglobsčio. Kiekvienas persekiotojų žingsnis trenkė į jo nežmoniškai jautrias ausis lyg bažnyčios varpų gaudesys, pranašaujantis pabaigą. Fakelų liepsnos bjauriais šešėliais darkė medžių kamienus, sėlindamos vis arčiau. Įkaitusio vaško ir degančio deguto smarvę perskrodė pulsuojantis, saldus gyvos mėsos ir kraujo tvaikas. Šis kvapas žadino žvėrišką nenumaldomą troškulį, tačiau primityvi mirties baimė gniaužė gerklę stipriau. „Aš juos apgausiu“, – sušnypštė padaras, spausdamasis prie drėgnos, šaltos žemės, maldaudamas jos tapti jo kapu.
- Kurva, kur dingo vampyras? – nepatenkintas suriko vienas iš medžiotojų. Senoliai liepė sugauti. Neleiskite jam pasprukti. Pašventinkite, blia, šią vietą.
Į naktinę tylą rėžėsi šiurkštūs žodžiai. Vienas iš medžiotojų šventinto vandens klastote pradėjo laistyti aplinkinius krūmus, o sidabriniai kryžiai sublyksėjo fakelų šviesoje. Vampyras, vis dar prisiplojęs prie žemės vos už kelių žingsnių nuo jų batų, jautė, kaip pašventintas skystis degina jo odą net per drabužius. Švęsto vandens lašai virto tirštais dūmais, kylančiais nuo samanų. Medžiotojų vadas piktai spyrė į akmenį ir išsitraukė sidabrinį durklą, pasiruošęs mirtinam smūgiui. Laikas seko – po kelių sekundžių šventasis vanduo užtikš tiesiai jam ant veido ir išduos slėptuvę. Vampyras pajuto, kaip viena srovė kliudė jo apsiausto kraštą, ir audinys sušnypštęs pradėjo smilkti. Medžiotojų mirties kilpa nenumaldomai susitraukė.  Pasigirdo girgždantis, traškantis panašus į šnabždesį garsas. Jis vis stiprėjo ir stiprėjo. Nuo pašventintos žemės, sunkiai atsiskyrė kūnas ir prabilo:
- Jūsų giminė prakeikta. Visi mirsite. Ne vienas iš jūsų nepamatys saulėtekio. Jūsų sielos neras  ramybės. Jos klaidžios ir gąsdins žmonės. Jūs...
Vienas iš medžiotojų nukirto galvą vampyrui.
- Blia, kvaily. Ką tu padarei? Kurva, turėjome atgabenti gyvą. Ką dabar pasakysiu Senoliams?
- Rasime kitą, - prabilo medžiotojas kišdamas kardą į makštis. Jie visi vienodi. Mes ...
Medžiotojai išgirdo šnabždesį sklindanti iš miško.
- Pasiruoškite, - prabilo vadas, - kovai. Vampyrai artėja.
Mėnulis dingo debesyse. Tapo tamsu nors į akį durk. Dangų perskrodė žaibų blyksniai. Medžiotojai pamatė artėjančius vampyrus. Kovos lauke užvirė tikras pragaras. Žaibų blyksniai akimirksniu išplėšdavo iš tamsos kraupius vaizdus: sublyksinčias iltis, sidabro ašmenis ir ore tyškančius kraujo lašus.
Vampyrai judėjo nežmogišku greičiu. Jų pusėje kovojo pati naktis – pakilęs galingas vėjas vertė medžius ir rėžė medžiotojams į veidus aštrias šakas. Tačiau vyrai nebuvo naujokai. Jie glaudėsi nugaromis vienas į kitą, suformuodami nepalaužiamą gynybinį žiedą. Kiekvieną kartą, kai iš tamsos išnirdavo pabalęs monstro veidas, jį pasitikdavo uosinių iečių miškas ir šventinto vandens purslai, priverčiantys naktines būtybes staugti iš skausmo.
Sidabro ir šviesos kova pasiekė savo apogėjų. Mėnulio pilnaties nutviekstame miške aidėjo kurtinantys šūviai, o sidabriniai kardai tamsoje rėžė švytinčias trajektorijas, su kiekvienu kirčiu palikdami gilias, degančias žaizdas pabaisų kailiuose.
Vilkolakiais virtę vampyrai staugė iš įniršio ir skausmo. Česnako kvapas, susimaišęs su paraku ir krauju, graužė jiems akis ir jaukė jusles, neleisdamas suorganizuoti bendro puolimo. Medžiotojų gretos retėjo, rankos sunkiai nulaikė ginklus, tačiau mintis apie namuose laukiančias šeimas ir laisvę suteikė jiems antgamtinės ištvermės. Žemė po jų kojomis jau buvo permirkusi juodu pabaisų ir raudonu žmonių krauju.
Mėnulį užtemdė debesys. Pasigirdo kraują stingdantis kauksmas, kuris virto šnabždėsiu. Iš tamsos pasigirdo balsas:
- Gyvi iš čia neišeisite. Pasiduokite. Galėsite pasitraukti, bet privalėsite susitikti su mūsų Šeimininku. Po dešimties minučių mirsite.
- Nesutinkame su tavo sąlygomis, - prabilo vadas kreipdamasis į tamsą. Bandote mus palaužti, įbauginti. Mes kovosime...
Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos ištarė vadas. Vadas pajuto baimę, kuri susimaišė su neapykanta. Kūną apgaubė nenutrūkstantis skausmas persunktas liepsnos srautu.
„Štai ir viskas. Vampyrai sugebėjo įsiskverbti į mano sąmonę. “ – tai buvo paskutinė vado mintis prieš jam prarandant sąmonę.
Vadas, kurio vardas buvo Arnas, budo lėtai. Pirmiausia grįžo pojūčiai. Arnas užuodė aplinkui tvyrančią smarvę. Smarvė, kurią jis užuodė, buvo drėgmės, pūvančio kraujo ir senų kaulų mišinys – tikras požemio ar rūsio kvapas. Šaltos metalinės grandinės rėžėsi į riešus ir kulkšnis kiekvieną kartą, kai jis bandė pajudėti. Grandinių žvangesys skaudžiai aidėjo akmeninėje patalpoje, išduodamas jo budimąsi tiems, kas jį čia įkalino.
„Vampyrai, tie niekšai, paėmė mane į nelaisvę. Po velnių, kokių būdų vampyrams pavyko įsiskverbti į mano sąmonę. Vampyrai stiprėja – tai akivaizdus ir neginčijamas faktas. “- mąstė Arnas žiūrėdamas į vieną tašką. Girgždėdamos atsidarė duris. Vampyrų medžiotojas buvo grubiai paimtas ir išneštas. Jam buvo užrištos akys, užčiaupta burna.  Jis buvo įmestas į vežimą ir jie išvyko nežinoma kryptimi.
Arnas pabudo staigiai. Pramerkė akis, bet turėjo užsimerkti. Akinanti lempų šviesa apakino Arną. Prie medžiotojo priėjo susirūpinęs gydytojas.
- Nebijokite, greit vėl matysite. Pabūkite penkias minutes užsimerkęs, o paskui lėtai atmerkite akis.
- Gydytojau, kur aš?
- Gerose rankose.
Gydytojas išėjo. Arnas pabandė pajudinti kojas, rankas, tačiau kūnas buvo surakintas grandinėmis. Medžiotojas galėjo judinti tik galvą.
„ Vadinasi- tai ne sapnas. Aš esu karo belaisvis. Įdomu nuo kada vampyrai ima belaisvius ir kur kiti medžiotojai. “- mąstė Arnas mankštindamas akis.
- Matau, kad atgavote regėjimą. Sveiki atvykę į laboratoriją. Nebijote, mes nieko blogo nedarysime.
Medžiotojas pasuko galvą link kalbančiojo ir nustebo:
- Jūs.. gi..
- Taip aš žmogus. Tarnauju vampyrams. Kažkada buvo Vampyrų medžiotojas – mokslininkas. Nenustebkite. Prieš daugelį metų mes bandėme ne tik žudyti vampyrus, bet juos tirti. Mokslininkų klanas buvo panaikintas. Visi moksliniai tyrimai buvo uždrausti, visa medžiaga sunaikinta. Tiesa pasakius ne visa medžiaga buvo sunaikinta. Dalis medžiagos liko. Dalis mokslininkų, nežinant Senolių tarybai, pasidavė vampyrams. Vampyrai suteikė visas sąlygas tęsti mokslinį darbą. Mes...
- Tu išdavikas, - prabilo Arnas silpnu balsu. Tokius reikia naikinti.
Į laboratoriją įėjo keli sargybiniai, kurie išsivežė vampyrų medžiotoją.
- Nebijokite, jūs saugus. - tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdo medžiotojas, prieš prarasdamas sąmonę.
Arnas budo lėtai. Jis  gulėjo nejudėdamas, stengdamasis nepadaryti jokio garso ir ramiai įvertinti naują padėtį. Minkštas gultas po juo visiškai neatitiko to šiurpaus požemio, kurį jis prisiminė iš savo ankstesnio prabudimo sapno ar kliedesių – grandinių neliko, o kūnas nebebuvo surakintas. Vienutėje tvyrojo spengianti tyla, o palubėje mirksinti menka šviesa metė ilgus, kraupius šešėlius ant pliko betono sienų. Tai nebuvo nei miškas, nei viduramžių rūsys. Tai atrodė kaip modernus, tačiau visiškai izoliuotas kalėjimas, o ore nebepasigirdo jokio šnabždesio.
- Pabudote, - išgirdo balsą už grotų, - drabužiai ir valgis kitame kampe. Apsirenkite ir pavalgykite. Vėliau susitiksite su Šeimininku.
„ Kas per velniava. Kokiu dar šeimininku turėsiu susitikti. “- galvojo Arnas eidamas prie rūbų ir rengdamasis.
Pavalgyti nespėjo, kai į vienutę įžengė sargybiniai.
- Stokis ir sek paskui mus. Paskubėk. Šeimininkas nemėgsta laukti.
Arnas numetė duonos plutą atgal ant medinio stalo. Jo skrandis susitraukė iš nerimo, o neapykanta paslaptingam Šeimininkui tik stiprėjo. Sargybiniai judėjo tyliai, bet užtikrintai. Jų veidai buvo šalti, o judesiai – sinchroniški, tarsi jie būtų ne žmonės, o užprogramuoti mechanizmai. Arnas buvo išvestas iš vienutės į ilgą, vėsų koridorių. Čia tvyrojo mirtina tyla, kurią drumstė tik sunkių sargybinių batų aidai. Koridoriaus gale vėrėsi didžiulės, tamsaus medžio durys, papuoštos keistais, senoviniais raštais. Vienas iš sargybinių pastūmė Arną į priekį, durys girgždėdamos atsivėrė, ir jis atsidūrė prabangioje, bet niūrioje salėje. Kambario gilumoje, prie degančio židinio, aukštame krėsle sėdėjo vyras. Jo siluetas skendėjo šešėlyje, tačiau vadas iškart užuodė tą patį stiprų, šaltą kvapą, kurį jautė miške prieš prarasdamas sąmonę.
- Sveiki atvykęs į mano kuklų būstą, - iš tamsos į šviesa išėjo aukštas vampyras. Nebijok, tu tarp draugų. Man patinka žmonės, kurie kovoja iki galo. Tokie medžiotojai patenka pas mane. Tikiuosi, kad su tavimi gerai elgėsi, nenuskriaudė. O, koks aš per šeimininkas, jeigu nepasiūlau sėstis. Sėskis. Turbūt nori sužinoti kodėl tu čia. Kodėl nemirei? Išklausyk. Paskui nuspręsi ar tarnausi man, ar pasitrauksi. Aš ieškau žmonių, kurie galėtų nutraukti šį beprasmį karą. Šis karas prasidėjo, kai tu dar nebuvai gimęs, kai vampyrai... tiek to einame prie reikalo. Kaip žinai, šis karas tęsiasi ilgus šimtmečius. Mes vampyrai, o tiksliau aš, bandžiau taikytis su žmonėmis, bet šie nevidonai... atsiprašau, Senolių taryba, kategoriškai atsisakė taikytis. Aš juos gerai suprantu: karui pasibaigus Senolių taryba būtų panaikinta. Jie netektų savo galių ir privilegijų. Mano pasiūlymas užrūstino Senolius. Jie dar su didesniu įniršiu pradėjo mus persekioti. Mes privalėjome kažko imtis. Mes privalėjome pergudrauti Senolius ir į savo pusę patraukti kuo daugiau žmonių. Senolių tarybos ramstis yra Vampyrų medžiotojai, kurie sėkmingai kovoja su mumis. Nutariau verbuoti pačius pavojingiausius priešus – Vampyrų medžiotojus. Tikėjausi, kad jie sugebės įtikinti Senolių tarybą baigti karą. Ar sutinki su mumis bendradarbiauti vardan taikos?
Arnas sėdėjo priešais Šeimininką, o jo protas karštligiškai dorojo išgirstą informaciją. Pasiūlymas skambėjo neįtikėtinai – didžiausias jų priešas kalbėjo apie taiką, o tie, kuriais Arnas aklai pasitikėjo, pasirodo, maitinosi šiuo karu dėl valdžios.
Vadas prisiminė Senolių tarybos narius: visada šaltus, reikalaujančius visiškos ištikimybės ir siunčiančius jaunus vyrus į mirtį be jokio gailesčio. Šeimininko žodžiuose buvo logikos, tačiau pasitikėti šimtamečiu monstru buvo mirtinai pavojinga.
– Tu nori, kad aš grįžčiau pas Senolius kaip tavo pasiuntinys? – lėtai ištarė Arnas, tiesiai žiūrėdamas į raudonas vampyro akis. – Jie mane palaikys išdaviku. Medžiotojai nesidera su tamsos būtybėmis. Jei aš prabilsiu apie taiką, jie mane nukirsdins vietoje.
Šeimininkas lėtai nusišypsojo, parodydamas aštrias iltis.
- Jie tavęs nenukirsdins, Arnai. Nes tu grįši ne vienas. Ir tu grįši nebe toks, koks išėjai.
- Noriu pakilti į paviršių ir žvilgtelti į saulę.
- Keistas tavo noras, bet aš jį patenkinsiu. Keliomis minutėmis galėsi pasigrožėti saulėtekiu.
Lydimas žmonių, vampyrų medžiotojas, pakilo į paviršių. Padvelkė gaivus, tyras oras. Bundančią gamtą sveikino paukščių giesmės, į dangų šakas kėlė medžiai.
„Kaip gražu. Ne velnio aš jam netarnausiu. Jeigu man pavyks- išnyksiu. Jeigu tik man pavyktų. “- mąstė medžiotojas sėsdamasis ant žemės. Arnas nesiruošė tiesiog grožėtis gamta. Sėdėdamas ant rasotos žolės ir apsimesdamas, kad medituoja, jis slapta sukoncentravo visas savo dvasines jėgas. Kaip patyręs medžiotojas, jis žinojo tai, ko nežinojo net patys vampyrai: Senolių taryba savo geriausius karius slapta apmokydavo „Sielos šuolio“ technikos – gebėjimo trumpam atskirti sąmonę nuo kūno ir fiziškai ištirpti aplinkoje, naudojant pirmuosius tekančios saulės spindulius kaip katalizatorių.. Sargybiniai apsupo Arną glaudžiu ratu ir laukė kada jis baigs medituoti. Sargybinių akyse Arno kūnas pradėjo blukti, virsdamas skaidriais šviesos pelenais, kuriuos pasigavo rytinis vėjas. Vienas iš sargybinių iš netikėtumo net išsižiojo ir mikčiodamas suriko:
- K... ali... nys dingo.
Sargybiniai susisiekė su Šeimininku. Po kelių sekundžių prieš žmones atsirado įsiutęs vampyras
- Kurva, kurva, kaip galėjote pradanginti žmogų.
Šeimininkas dingo. Ant žemės gulėjo negyvi sargybiniai. Vampyras sukvietė nepaprastąjį posėdį.
- Broliai, žmogus, kurį maniau, kad kontroliuoju, paspruko. Jis neturi susisiekti su Senolių tarybą. Vykdykite planą“ Paženklintieji“.
Salėje tvyrojo mirtina tyla, kuria baugino pats plano pavadinimas. „Paženklintieji“ buvo kraštutinė priemonė – slaptas vampyrų elito tinklas, infiltruotas giliai į pačių žmonių ir medžiotojų visuomenę. Tai buvo asmenys, kurie atrodė kaip eiliniai piliečiai, tačiau jų protai ir sielos buvo visiškai pavergti Šeimininko valios.