Per daug klausausi debesų

Tu sakai,
kad vasara jau čia,
bet aš girdžiu tik vidinį griaustinį –
tą, kuris nepriklauso jokiam metų laikui,
tik žmogaus būsenai,
kai širdis vėluoja į savo pačios gyvenimą.

Nubraukiu nuo pečių abejones.
Jos krinta tyliai, tarsi smėlis,
kuris niekada nebuvo mano,
bet vis tiek prilipo.

Kartais galvoju,
kad per daug klausausi debesų,
tų lėtų,
nepastovių minčių,
kurios ateina be pažado
ir išeina be atsisveikinimo.

Bet tu vis tiek palieti mano ranką,
lyg tikrintum,
ar dar esu čia,
ir tyliai sakai:
tu esi
mano vasaros žaibo atmintis –
šviesa,
kuri pasirodo tik akimirkai,
bet pakeičia visą dangų.