Aguoninė elegija

Tarp tavęs ir savęs pasiklydusi,
Vis renku vasarinius saulėlydžius
Ir pilu į tą laiką negrįžusį
Aguonų laukais nužydėjusius.

Geria naktys tamsiom blakstienom
Seno sodo nurausvintą tylą, –
Ištrupėjo šešėlinės sienos
Į klampų minčių papartyną

Ir augino bežiedę raganę
Mėnulis – praskilęs dviveidis...
Naktigonėm saulę nuganė,
Aguonom nusirengė meilė...

Į saulėtekio skraistę raudoną
Aušra primerkė kvepiančių mirtų,
Tiktai sauja laukinių aguonų
Dar dilgčioja vėjy tarp pirštų.