Apie nuolankumą

Sako, kad nuolankumas — geras dalykas. Toks universalus tepa-las, kuriuo išsitepęs žmogus slysta pro visus kampus, pro visus konfliktus, pro visus aštrius žodžius. Nuolankus žmogus niekam nekliūva. Jis kaip šešėlis: visada šalia, bet niekada ne centre. Net gangsteriai jo neliečia, nes kam mušti tą, kuris pats jau guli. Policininkai irgi neturi dėl ko kabinėtis — nuolankus žmogus neturi nei nuomonės, nei greičio viršijimo, nei ambicijų.

Jis stovi už didžiojo gyvenimo aikštelės ribų. Stebi žaidimą, bet pats neįeina į aikštę. Ne todėl, kad bijo. Tiesiog suprato, kad žaidimas brangus, o pralaimėjimas — dar brangesnis. Nuolankumas tampa tokia kaip draudimo poliso forma: jei nieko nereikalauji, niekas iš tavęs irgi nieko nereikalauja.

Bet ilgainiui tas ne žaidimas ima erzinti. Nes žiūrėti į gyvenimą iš šalies — tas pats, kas valgyti per stiklą. Kvapas yra, vaizdas yra, o skonio nė-ra. Ir tada pradedi galvoti: gal vis dėlto verta įeiti į aikštę, net jei gausi per ko-jas. Nes bent jau žinosi, kad buvai gyvas, o ne tik tvarkingai sudėtas į lentyną.

Tie, kurie nori permainų čia ir dabar, dažnai sudega. Radikalumas gražina į starto poziciją, tik su mažiau sveikatos ir daugiau randų. Bet be jų pasaulis nejudėtų. Reikia tų kvailių, kurie kažką klibina be jokios naudos sau. Reikia tų, kurie rizikuoja, kad kiti galėtų ramiai filosofuoti apie nuolankumą.

Ir tada supranti: nuolankumas nėra nei dorybė, nei nuodėmė. Tai tiesiog taktika. Kaip stovėti lietuje po stogu — saugu, bet šlapdriba vis tiek ma-tosi. O kartais norisi išlįsti ir pajusti, kaip vanduo bėga per veidą, net jei po to teks sirgti.

Galų gale žmogus renkasi ne tarp nuolankumo ir maišto. Jis renka-si tarp buvimo gyvu ir buvimo patogiu. O patogūs žmonės gyvena ilgiau, bet gyvena tyliau. Gyvi — trumpiau, bet garsiau.

Ir kiekvienas pats sprendžia, kurioje vietoje jam stovėti: už aikštelės ribų ar pačiame viduryje, kur krenta prakaitas, keiksmai ir kartais — pergalės.