Nostalgija

Per šūsnį lapų kaip per sniegą
Brenda voras pamažu.
Beprotiškai pavargęs gieda
Vorui balsas po stalu.

Nusilpęs balsas kliedi tyliai
Apie numirusias gėles,
Apie baisingą laivo kylį,
Kurs skrodžia žudančias marias,

Ir apie seną aukso sapną
Duobėj vaikystės tolimoj,
Kuris šią jaukią, tamsią naktį
Kaip filmas sukasi galvoj.

Ir voras neilgam sustoja,
Pailsęs popierių pusny;
Už lango klevas susiūbuoja
Ir dingsta vėl tylioj nakty.

Štai radijas (jo balsą žinom)
Prabyla vėl, šįkart garsiau,
Kad klevas, sapnas — visa dingo
Prieš šimtmetį ar dar seniau.

Nerūpi vorui — jis sau eina,
Neįsiklausęs į kalbas,
O radijas užgroja dainą,
Kurią išgirsiu vienas aš.

Deja, paaiškint nemokėjo
Pasenus radijo banga,
Katras ryšys tai visa sieja;
Galbūt išties jo ir nėra.