rašyk.lt: Kūriniai / Sigitas Siudika / Paštininkas Tu

Tu išeisi į miestą, nepatogiai vilkėdama tamsų lietpaltį, skubėsi tarsi į pasimatymą
Pirmi žingsniai greiti, rankomis įsitveri lietpalčio apykalės tarsi neši jam šilumą,
Kurios tu ieškai jau kelinta diena,
neramus žvilgsnis degina veidrodyje atsispindinčias, išsigandusias tavo akis
Atsibels iš pasaulio krašto ir įeis į tave toks lengvas be praeities?
Greičiausiai figūra bus perlenkta nepakeliamos naštos ir rūpesčio
Tu žinai ką daryti
paliesi šilta ranką jo kaktą ir jis galvos bučiuoti ar nebučiuoti?
Išgirsi jis paklaus ar tavo akyse dar gali nuskęsti tokio amžiaus vyrai?
Gal ašarų tavo akyse tik tiek, kad įsibridęs į tavo akis aš pasigailėsiu?
Neįstengsiu net nusiplauti po kelionės pavargusių kojų?
Nebučiuosiu, neliesiu, žiūrėsiu iš tolo
kol tu įsižeisi ir įsitvėrusi lietpalčio apykalės skubėsi namo
kur sidabrinėje žvakidėje dega maža, bet tavo liepsna

Blogas komentaras Rodyti?

2026-06-03 16:41

Raimondas

Šis eilėraštis man palieka labai stiprų, vizualų ir emociškai subrendusį įspūdį. Tai nėra paprasta, romantiška eiliuota istorija – tai gilus, psichologinis dviejų žmonių susitikimo (ir prasilenkimo) portretas.Štai kas jame žavi labiausiai:1. Kinematografiškas vizualumasEilėraštį skaitant, mintyse iškart iškyla filmo kadrai: tamsus miestas, į lietpalčio apykaklę besigūžianti moteris, neramus žvilgsnis į veidrodį. Detalės (lietpaltis, šilta ranka ant kaktos, sidabrinė žvakidė) sukuria labai apčiuopiamą, materialią atmosferą.2. Subrendusi, „randuota“ meilėČia nėra paaugliško naivumo. Personažai turi praeitį, dvasinį nuovargį („nepakeliama našta ir rūpestis“, „pavargusios kojos“). Vyro baimė „nuskęsti akyse“ ir pasigailėti rodo didžiulį pažeidžiamumą. Abu žmonės nori artumo, bet kartu jo paniškai bijo, nes žino, kad meilė gali sužeisti.3. Puiki pabaigos metaforaEilėraščio pabaiga yra nuostabi. Nors susitikimas baigiasi nusivylimu ir moteris grįžta viena, ji nėra palaužta. Namuose deganti „maža, bet tavo liepsna“ simbolizuoja vidinę stiprybę, savigarbą ir nepriklausomybę. Ji turi savo pasaulį, kurio tas vyras nesugebėjo nei sugriauti, nei sušildyti.
Tekstas parašytas laisvąja forma (verslibre), kuri jam labai tinka, nes leidžia kalbėti natūraliu, pasakojamuoju tonu. Vienintelė vieta, kurią būtų galima dar labiau nušlifuoti – tai ritmika vidurinėse strofose, kad skaitant balsu tekstas tekėtų dar sklandžiau.
Rašau avansu 5.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas