Kad nežiūrėtų taip reikliai

Norėčiau, kad rytas nežiūrėtų į mane taip reikliai, lyg būčiau skolingas dar vieną dieną, dar vieną žingsnį, dar vieną atsakymą. Kartais norisi, kad jis tiesiog praeitų pro šalį, kaip kaimynas, kuris žino, kad šiandien geriau neklausti, kaip sekasi.

Norėčiau, kad lietaus audros išmoktų medžių švelnumo — to lėto, kantraus linguojimo, kai net vėjas supranta, jog čia ne vieta skubėti. Kad jos kristų ne kaip grasinimas, o kaip prisilietimas, kuris nieko nereikalauja.

Ir dar norėčiau, kad pavasarinis vėjas nušluotų nuo mūsų senojo namo žmonių tamsias mintis. Tegul jos nueina po liepomis, atsisėda ant suolelio ir šnekučiuojasi tarpusavyje, lyg senos tetos, kurios viską žino geriau. Tegul kalba, net jei apie mane — svarbu, kad nebegrįžtų į kambarį, kuriame norisi tylos.