Menas IV

Tyla. Blankios žvaigždės švytėjo pro langą, nedengtą storomis užuolaidomis. Medžių šakų šešėliai žaidė kambario sienomis. Dvigulė lova. Dalis jos tuščia. Tik antklodė. Kairėje pusėje, arčiau durų, miegančiojo siluetas.

Vyriškis prasibudo. Dar ne laikas keltis. Per anksti. Nerimas. Lyg kas ranka būtų jį papurtęs už peties. Pasikrapštė akis. Šviesėja. Sparčiai šviesėja. Ne iš lauko, pro langą, bet iš kambario vidaus. Iš po lovos. Liepsna. Ugnies liežuviai – nekviesti svečiai – suvirto vidun, glemždamiesi viską, ką spėja sučiupti savo kelyje. Per grindis puolė prie storų naktinių užuolaidų. Tuomet kabindamosi už jų užšoko iki pat lubų ir, eidamos tapetuotomis sienomis, supo lovą iš abiejų pusių. Vyriškis impulsyviai šoko prie dar vienintelio galimo kelio – juodulio, visoje šitoje ugnies šventėje – durų. Išpuolė į prieangį. Čia viskas degė taip pat, tik siena, kur kabo paveikslas, degė lėčiau. Vyriškis grėbė už jo rėmų, bet šie, lyg būtų ne mediniai, o kalti iš geležies, įkaitę iki skausmo...

Suklikęs prasibudo iš košmariško sapno, impulsyviai dairydamasis, lyg ieškotų ugnies. Supratęs, kad gaisro nėra, atsikvėpė lengviau. Minutę patylėjęs, nugara atsirėmė į sieną ir, pakėlęs akis, pažiūrėjo priešais save. Ant sienos kabėjo paveikslas: aprūkusiais rėmais, patirpusiais, nuo karščio, dažais kraštuose ir, lyg būtų piratas – nuodėgulio išdeginta akimi. Vyriškis, palingavo galva, lyg kažką sumurmėjo. Gal norėjo bartis? Priekaištauti? Atsistojo ir, atidaręs plačiai balkono duris, išėjo į saulėtą rytą. Apačioje burzgė mašinos, skubėjo praeiviai. Gatvė virė savo triukšme.

Užmerkė akis. Grįžo laiku į vaikystę. Didelis sodas su paukščių giesmėmis. Čiurlenantis upelis netoliese. Mama, žadinanti su ryto arbata ir karštu sumuštiniu.