Kodėl mes vieniši?

Kokie mes vieniši.
Tabūnai iš dūmų,
kavinės iš stiklo,
restoranai – kaip akvariumai,
o mes plaukiam juose
alkani,
nedagėrę,
su žuvų akimis.
Kokie mes vieniši.
Pykstamės –
ir nuo mūsų krinta
mėnulio žvynai.
Atsiprašinėjam –
ir grindys tampa minkštos
kaip duona.
Sprendžiam pasaulį –
lyg dėlionę be kampų.
Kokie mes vieniši.
Svečiai ateina
su paukščių kojomis,
draugai – su stiklinėmis širdimis,
damos – be šešėlių.
Mes dainuojam,
o iš burnų kyla
mėlyni dūmai.
Kokie mes vieniši.
Šliaužiam prie turto,
kuris šnypščia kaip gyvatė.
Brendžio taurė –
mažas saulėlydis.
Butelis –
stiklinis žvėris,
kurį glostom.
Kokie mes vieniši.
Draugės –
lyg haremų durys,
kurios pačios keičia vietas.
Rytais pabundam
po vienatvės lietpalčiu.
Kokie mes vieniši.
Vienatvė –
kibiras,
plaukiantis šuliny
lyg mėnulis vandens dugne.
Žvakės –
choras iš vabzdžių.
Jos gęsta
kaip žvaigždės.
Kokie mes visi vieniši.
Reikia kristi lietumi
į rugius, kurie kalba.
Persirgti sausra,
kuri turi veidą.
Išeiti iš komos
lyg iš teatro užkulisių.
Gal tada vienatvė
pabėgs
per aplytus laukus.