Kvepia ne tik sūris

Kazimieras nupirko camembert, nes pardavėja atrodė kaip moteris, kuri niekada nemeluoja dėl sūrio. Kazimieras net akį pamerkė.
Žmona grįžo, pamatė ant stalo ir sustojo, įkvėpė ir susiraukė – sūris kvepėjo Šiauliais.
Mama brangioji, tas  puodukas be rankenos.
Kazimieras  žiūrėjo, kaip ji valgo trupindama sūrį.
Pajuto kažką didelį tokiam mažam kambariui. Gal net vandens bokštą jūroje?
Kas rytą jis keldavosi pirmas ir skaitydavo laikraštį sučiauptomis lūpomis, be garso – tai buvo jo malda.
Žmona rašydavo, jis lošdavo kortomis, abu tylėdavo apie tai, kas vyko tarp jų
Bandė kurti vakumą tarsi gyvenimas vyksta tarp dvigubų stiklų, kaip švariame lango ore.
Po mėnesio Kazimieras nupirko tą patį sūrį antrą kartą – ta pati etiketė, ta pati kepykla.
Žmona pažiūrėjo ir pasakė: „Šis kvepia tuo, ko aš nenoriu prisiminti. „
Kazimieras ėmė uostyti ir uostė ilgai – jam kvepėjo tik sūriu.
„Žinau, „ – pasakė ji, – „kodėl. „
Kazimieras su pardavėja nuėjo į kiną.
Po trijų dienų ant stalo neliko sūrio.
Kazimieras suprato, kad tai ne užmaršumas.