Ukrainietiška meilė

UKRAINIETIŠKA MEILĖ
    Besileidžianti ryškiai raudona saulė sukruvino į krantą besiritančių bangų putas, išplaukusias į smėlėtą krantą, kur kiek toliau, kai vandens jėga nuslūgsta, guli nugludinti ir vėjo nuglostyti akmenys, per kuriuos vis vien sunku eiti išlepusiomis kojomis, kai pėdos taip akivaizdžiai pripratusios prie minkštų batų padų. Nei vienas, ateidamas į šį pasaulį, negavo nuorodų kaip gyventi ir kaip elgtis vienas su kitu, kaip būti dėmesingu ir geru, atidžiu ir nuolankiu.  Jei visi mes turėtume vieną ir tą pačią gerumo supratimo formą, tai ir turėtume tobulus santykius vienas kitam: poroje, šeimoje, kaimynystėje, žmogui. Bet ne! Akli ir kurti ieškome savų tiesų. Jas atradę stengiamės apginti ir įrodyti savo teisėtumą. Meluoti, išduoti, paniekinti... Tai ginklai, kuriuos naudojame savo karuose, skirtuose santykių sunaikinimui, bet ne kūrybai.
    Man jau beveik keturiasdešimt. Aš vis dar vienas ir vienišas. Besivaikydamas meilės, jos paieškoms išleidau visus savo turėtus ar neturėtus pinigus. Visuomet stengdavausi investuoti, tikėdamas, kad būtent šita moteris yra mano senai laukta, apie kurią dažnai svajodavau, tiesiog tobulai sukurta man ir jau dabar tikrai būsiu laimingas. Visuomet pirkdavau brangesnių gėlių, skanesnių saldainių. Nesėkmės atveju, tai tik keli pinigai, o kitu – gera investicija į taip lauktus santykius. Man taip norėjosi tikrai ir nuoširdžiai mylėti, tikėti, jog tai abipusis jausmas, iš po darbo skubėti namo, nebūnant šalia rašyti žinutes ir dažnai susiskambinti, sėdint virtuvėje, jei trukdyti gaminti vakarienę dažnai bučiuojant, jausti seksualinę aistrą, matant, kaip jos užpakalis juda, jai pjaustant salotas. Tiesiog be žodžių prieiti, apkabinti iš nugaros, liesti jos pilvą ir krūtis, jausti, kaip penis nebeišsitenka kelnėse, bučiuoti jos kaklą, atsiklaupti liečiant tą nuostabų užpakaliuką, lūpomis ir dantimis nurengt ją ir, vengiant karštos kaitlentės, pasikelt ant spintelės, kad išbučiuoti jos šlaunis, klitorių, vaginą, įsiskverbt vėliau lėtai lėtai, sustoti, leisti tvinkčioti kraujui savo pasididžiavime, vos vos judant išeidinėti iš jos, grįžti neskubant, jausti, kaip tavo moters vidinis pasaulis žydi, skleidžiasi, lyg sakurų žiedai pavasarį, kaip ji rankomis apsikabina stipriau, kaip jos nagai sminga į nugarą, kaip ji išplečia pirštus ir juos vėl sugniaužia į kumštukus, kaip iš jos krūtinės gelmių, lyg pribrendęs vulkanas, išsiveržia, tartum pati mieliausia pasaulio, dar nei vieno kompozitoriaus neužrašyta muzika, aimanos.
    Jei moteris nenorės matyti tavęs šalia savęs, ji padarys viską, kad taip nutiktų. Amazonė, kuri nusipjaus ir papus, kad tik tave išdulkintų moraliai ir paverstų socialiai atstumtuoju, visuomenei nepriimtinu asmeniu. Žinoma, jei ji išdrįso nusirėžti tik vieną, tai palieką nedidelį šansą vyrui reabilituotis žmonių akyse ir nebūti vien tik pasmerktam ir kaltinamam. Sutinku, aš ne Rafaelo saldainis. Aš ne toks skanus, kaip galėtų atrodyti. Manyje daugybė aštrių kokoso drožlių. Turiu savąjį „AŠ“. Amžinasis kovotojas, neretai net nesuprantantis nei dėl ko, nei už ką. Tiesiog inkstinktyviai jaučiu kurioj bato pado pusėj esu. Manęs taip lengvai nepaminsi. Viso to kaina – vienatvė. Mano kūnas ir siela kenčia. Žemiškasis gyvenimas kasdien praranda prasmę ir noro gyventi lieka vis mažiau...
    „Lietuvaitei NE! “ – kartą sau pasakiau. Nebendraujančios, nekomunikuojančios. Pakvieti Facebook‘e į draugus? Viskas gerai. Kvietimą patvirtina. Parašai žinutę. Nulis emocijų. Aš kompleksavau dėl savo komunikavimo, kol nesubrendau, tad kas dabar negerai... Ko nepajėgiu suprasti šiandienos moteryje?... Negi iš tikrųjų mūsų tautybės moterims patinka tik atžagarus ir atstumiantis vyrų elgesys, kai jie parodo ne tik savo kultūros nebuvimą, bet tuo pačiu ir žemina tą, kurią dulkins už kelių minučių.    Gal aš netinkamas būtent vienai nacijai?.. Taip, tikrai. Kiek lietuvaičių sutikau, nei su viena aš laimės neradau. Bet kas galėtų būti kita? Latvės mielos... lenkės... Gal? Ukrainietės! Pamenu, kai atvažiavau, draugas gyrėsi pažįstantis vieną ukrainietę. Jis tiek daug pripasakojo gražių dalykų apie ją – jos vidinį pasaulį ir, kas labai aktualu man, seksualinį. Su tokia moterimi seksas būtų panašesnis į automatą – trisdešimt šūvių per naktį... Bet kaip man ją rast? Tam namie sėdėti neužtenka. Važiuoti į tą šalį? Bet ten dabar karas. O aš net kariuomenėje netarnavęs. Ilgalaikis vidinės ausies uždegimas. Jau trisdešimt trejus metus. Nebijočiau eiti ir žudyti. Baiminuosi, kad tik sutrukdyčiau ir per mano nemokšiškumą žūtų kiti. Humanitarinė pagalba?... Aš per silpnas matyti tokią daugybę sugriautų gyvenimų. Vengiu to, kol galiu. Net nedvejodamas paaukojau pinigų labdaringoms organizacijoms, padedančioms kovojantiems ir besigelbėjantiems.
    Tai kaip gi man surasti mielą, gražią, švelnią ir nuostabią ukrainietę, kuri mane besąlygiškai mylėtų, suprastų visus mano pasirinkimus ir poelgius, kuri aklai nieko nereikalautų, o palaikytų visur ir visame kame? Įdomu, kaip su pažinčių puslapiais? Jie juk taip pat ieško vieni kitų. Visagalis informacijos šaltini Google. Tai buvo labai nesunku ir paprasta surasti keletą pažinčių puslapių, bei vienoje iš jų, tiksliau sakant pirmoj pasitaikiusioje, užsiregistruoti. Tai buvo mokama svetainė. Mėnesio mokestis 39 svarai. Tai nepigu, pagalvojau. Nesu ypatingai taupus, bet visas savo išlaidas stengiuosi tinkamai įvertinti. Tebūnie – tai juk nedidelė suma į mano likusio gyvenimo nepaprastą meilę. Aš būtinai ją ten atrasiu. Jaučiau tai iš savo širdies gelmių. Man atrodė, kad einu pačiu teisingiausiu keliu, kokiu tik yra tekę eit. Jaučiau susijaudinimą ir tokį malonų nekantrumą, sumišusį su nerimu. Jaudinausi dėl kalbos. Rusiškai niekuomet nemokėjau kalbėti. Suprasti daug ką suprantu, bet pačiam suregzti kokį sakinį, paaiškinti savo emocijas ar paprasčiausiai apibudinti dieną – misija neįmanoma. Teks bandyti susikalbėti angliškai. Vis vien viskas prasidės nuo susirašinėjimų, o čia tikrai abiem pusėms padės google vertėjas. Išmaniame pasaulyje išmanūs ir mes.
    Mano nuostabai ir nemenkam susižavėjimui, ilgai laukti neteko. Merginos nesivaržydamos rodė aktyvumą ir susidomėjimą manimi. Trumpos žinutės pasisveikinant ir paklausiant kaip sekasi. Buvo pačiam nepaprastai įdomu. Jau pačią pirmą dieną teko pabendrauti susirašinėjant su dvylika merginų. Iš televizijos naujienų žinojau kuriose vietovėse tebevyksta kariniai veiksmai, kaip bombardavimai ar rusų kareivių atakos, bandant okupuoti naujas teritorijas. Pasidomėdavau pašnekovių saugumu, jų savijauta, nuojautomis ir nuotaikomis. Iš visų kalbintų merginą tą dieną ir vėliau panika pasijautė tik dviejose. Pirmoji buvo iš Kyiv‘o. Pas ją nepaprastai jautėsi nuovargis, panika ir nepaprastai didžiulė baimė. Momentais atrodė, kad ji net isterikuoja, rašydama man apie patiriamą siaubą ir neviltį, apie slapstymąsi rūsiuose, apie nuovargį, miego trūkumą. Pamenu, ji pasakė, kad bandys pamiegoti ir vėl susisieks su manimi... Trys dienos ir naktys. Mačiau, kad jos nėra prisijungusios prie pažinčių svetainės. Pačios įvairiausios mintys lindo man į galvą. Nepaaiškinamas gailestis ir nerimas. Nepažįstama mergina už daugybės kilometrų jau pirmomis žinutėmis sugebėjo paliesti mano širdies jautrumo stygą. Ji buvo nepaprastai graži – storais, kaštoniniais plaukais... Ji taip daugiau man ir nebeparašė... Mačiau, kad jos paskyra aktyvi, bet, matomai, prarado susidomėjimą arba tiesiog ne laikas  ieškotis meilės...
    Kaip bebūtų, tai visiškai kitas bendravimo lygmuo, nei man buvo kada tekę patirti. Laiškai, kuriuos man siuntė į elektroninį paštą, buvo turtingi turiniu, įdėta daugybė dėmesio ir pastangų, ilgi. Aš juos skaitydavau po keletą kartų su neblėstančia šypsena mano veide ir atsakymui skirdavau daugybę laiko – po dvi ar tris valandas vienam laiškui. Jaučiau, kaip pati Ukraina traukia mane vis arčiau ir arčiau. Pamenu draugo žodžius apie ukrainietes. Nuoširdžios... Taip, jos tokios. Jos labai atvirai kalba apie savo patirtį, savo norus ir svajones, apie savo įsivaizduojamus ateities santykius ir šeimos susiformavimą, būtinas vertybes juose. Jautėsi nuolankumas vyrui, jo palaikymui ir stiprybės troškimas einant kartu gyvenimo keliu. Tai skambėjo taip egzotiškai ir taip artimai mano širdžiai. Akimirką net pykau pats ant savęs, kad anksčiau nepagalvojau pasiieškoti sau moters Ukrainoje. Bet tai mano kelias. Geriau vėliau, nei niekada. Iš visos gausybės susidomėjusių moterų liko trys, kurios labiausiai mane sudomino: Tania, Liudmila, Iryna.
    Tanios laiškai buvo ypatingai turtingi ir turiningi. Ji pasipasakojo apie save, apie savo netektį, kai vyrą suvažinėjo rusų tankistas dar prieš karą, prieš ketverius metus, apie jos skausmą ir susitaikymą bei norą susikurti šeimą, nes gyvenimas juk vietoje nestovi – reikia eiti į priekį. Ji buvo tikra pleputė. Mėgo kalbėti pačiomis įvairiausiomis temomis, bet tik elektroninio pašto būdu. Mane tai šiek tiek erzino, nes tiems jos ilgiems laiškams reikėjo skirti nepaprastai daug laiko juos skaitant ir stengiantis tinkamai atsakyti bei parodyti susidomėjimą ja. Pamenu, kad vienu metu tekdavo naudoti net tris įrenginius. Kompiuterį ir du išmaniuosius telefonus. Kompiuteryje rašydavau atsakymą – viename iš telefonu sekdavau jos mintis laiške – kitame telefone naudodavausi vertėjo pagalba. Ji nepriėmė mano kvietimo naudotis kitomis bendravimo priemonėmis, o man netiko toks sąlyginai lėtas būdas. Susidomėjimas nepagavo pagreičio dar ir dėl kitų aktyvesnių moterų. Aš labai nuoširdžiai tikiuosi, kad ji suras savo svajonių vyrą ir bus laiminga be manęs.
    Liudmila – daug jaunesnė, ukrainiečių gramatikos mokytoja, gyvenanti Lugansk‘e. Iš nuotraukų, kurias ji man siuntė, matėsi dar maža mergaičiukė, neatradusi savęs šiame pasaulyje, bandanti kopijuoti kitų apsirengimo ir pozavimo stilius, kas visiškai jai netiko, susirašinėjimuose jautėsi neužtikrintumas dėl savo pačios žodžių ir kreipinių. Kartais pagalvodavau, kad jai ne 28-eri, bet 18-a. su ja buvo miela bendrauti dėl trumpučių žinučių per Whatsapp programėlę, nors ji dingdavo visai dienai ar nakčiai, pasakodavo apie bombardavimus, atsiprašinėdavo, kad negali ilgiau susirašinėti, nes turi bėgti slėptis į rūsį. Joje mačiau tik vieną minusą. Tas pripumpuotas lūpas. Tai buvo padaryta pakankamai saikingai ir skoningai, bet ne man. Jausdavau antipatiją šiai merginų grožio procedūrai. „Ančiuko lūpos“ – asocijavosi su lengvo ir lengvabūdiško gyvenimo beieškančiomis moterimis. Kaip ir sakiau, ji bandė kopijuoti kitas merginas ir tas visiškai jai netiko.
    Visos merginos, bendraujančios su manimi pažinčių svetainėje ar vėliau ir kitais kanalais, siųsdavo daugybę savo nuotraukų, kaip įrodymą, kad tai tikrai jos ir kad jų siekiai yra tikrai nuoširdūs bei geranoriški.
    Iryna. Trumpa žinutė: „Labas. Kaip tu ten? “ Iškarto ji net nepatraukė didesnio mano susidomėjimo. Jos profilio nuotraukoje atrodė tokia paprastutė, pilka pelytė, kuri net neieško savojo sūrio, o laukia, kol nukris koks trupiniukas. Tą pirmą mano dieną pažinčių svetainėje, ji buvo tik viena iš dvylikos be didesnių šansų net apie rimtesnį susirašinėjimą. Ji turėjo tai, ko aš iš kart nesupratau. Kantrybę. Lyg nujausdama, kad aš eikvoju savo energiją bendraudamas ir su daugiau merginų, ji tyliai kamputyje laukė, kol išsikrausiu ir pavargsiu. Gal sekančią dieną ji atsargiai manęs paklausė, kodėl aš šioje pažinčių svetainėje. Pasakiau, kad ieškau ukrainietės. Toliau sekė klausimas kodėl būtent šios šalies merginos mane domina, kokios mano šeimos vertybės, ko aš tikiuosi iš moters ir ar norėčiau susilaukt vaikų. Ji buvo ta amazonė, nusipjovusi papus, kad netrukdytų lanko timpai ir galėtų šaudyti taikliai emocijų ir jausmų strėlėmis į mano labiausiai pažeidžiamas vietas. Kiekvienas jos šūvis būdavo tiesiai į dešimtuką. Ji siųsdavo po keletą nuotraukų kasdien šitaip sustiprindama pasitikėjimo jausmą. Pasipasakojo apie buvusį sugyventinį, kuris buvo lošėjas, alkoholikas ir neretai ją mušdavo. Tai sukėlė mano begalinį gailestį jai. Vienose iš pirmųjų nuotraukų atsiuntė ir dukrytės. Miela, graži penkiametė mergaičiukė. Lilia. Aš visuomet norėjau dukters. Nesureikšmindavau to fakto, jei net ne mano kraujo. Tiesiog kitoks bendravimo ryšys, nei su berniukais. Man labai reikėjo to švelnumo ir meilumo. Man ji patiko. Aš net jaučiau susirūpinimą ar ji galėtų mane pamėgti ar net pamilti. Iryna patikino, kad viskas bus gerai.
    Taip žinutė po žinutės mudviejų bendravimas patapo aktyvus visomis savaitės dienomis, išskyrus sekmadienį. Šeštadienio vakare parašydavo, kad važiuos į kaimą, pas tėvus, kad ten nėra interneto, o jei ir yra, tai vis vien labai prastas ryšys. Ji privalo lankyti savo namiškius, kad nuvežtų jiems maisto. „Šaunuolė! ” – pagalvodavau. Dirba šešias dienas per savaitę medicinos sesele, prižiūri dukrytę ir dar sugeba pasirūpinti savo tėvais. Žavėjausi ja nuo pat pirmų jos žinučių. Ji kalbėjo kitaip. Ji neskubėjo girtis, kaip jai patinka gaminti maistą, kaip jai patinka siūti, megzti, tvarkytis po namus. Pirmiausia ji domėjosi manimi. Tyrinėjo. Aš to nesupratau. Priėmiau kiekvieną jos žingsnį kaip tikrų tikriausią. Mano beužsimezgantys jausmai sustiprėjo dar labiau, kai jau po pačio pirmojo savaitgalio ji atsiuntė savo tėvų nuotraukas. Kiekvieno iš jų atskirai ir visų kartu. Ten buvo ir ji pati, ir Lilia. Graži ir nuostabi šeima. Ji pasisakė tėvams apie mane. Jie išreiškė džiaugsmą, kad pagaliau jų dukra rado savęs vertą vyrą ir nesvarbu, kad jis ne tik ne ukrainietis, bet ir gyvena Anglijoje. Nei vienas nežino, kur jų laimė yra. Ji pasakė, kad mano žodžiai ir mintys ją užburia ir verčia jaustis įsimylėjus. Tai skambėjo kaip dievų muzika mano ausims. Jau taip senai begirdėjau, kad kažkas jaučiasi nepaprastai mano dėka. Nebuvo to tradicinio lietuvaičių klausimo: „Kiek uždirbi? “
    Dar po kelių dienų, po beprotiškai saldžių ir meilių susirašinėjimų, būdingų beįsimylintiems žmonėms, užsiminiau, jog norėčiau, kad gal ji kada nors atvažiuotų gyventi pas mane. Ji iškart sutiko. Nebuvo net jokių dvejonių. Manęs tai nenustebino, nes Iryna nurodė gyvenanti Lugansk‘e. Ten juk karas. Ten šaudo ir bombarduoja. Reikia ją gelbėti. Privalau jai padėti.
- Mano miela Iryna, norėčiau tau paskambinti ir pasikalbėti. - parašiau jai, nes santykiams žengiant į kitą lygmenį, norėjosi jau kalbėtis ir įsitikinti ar galėsime vienas kitą suprasti dėl skirtingų kalbų, nes rašyti yra viena, o susikalbėti jau visai kas kita.
- Mano brangusis, aš labai atsiprašau, bet mano telefono kamera neveikia. Lilia numetė žaisdama. Aš pasistengsiu kuo greičiau sutaisyti ir tuomet mes galėsime pasikalbėti.
    Net negalvodamas prarijau šitą jauką...
- Tai gal tuomet bent balso skambutį padarom? Aš labai noriu išgirsti tave.
- Gerai.
    Skambutis buvo labai trumpas, nes jei reikėjo bėgti į virtuvę, prie puodų. Aš neslėpiau savo susierzinimo, bet stengiausi laikytis, nes neretai moterys man sakydavo, jog esu įkyrus ir privalau būti kantresnis. Viskas privalo būti gerai, nes kitaip ji net neplanuotų atvažiuoti pas mane. Viskas dėl kalbos barjerų. Visiems taip būna. Pamenu save patį, kai svetimos kalbos žodžiai strigdavo burnoje ir neretai klaidingai suprasdavau pašnekovo mintis. Aš privalau būti supratingas savo moteriai, savo ateities nepaprastai meilei. Mudviejų istorija tikrai bus išskirtinė ir po daugelio metų mes prisiminsime tai su malonumu. Ji didžiuosis manimi, kad aš nesuabejojau ja, tai įvertins ir besąlygiškai mane mylės. Ta jausmų jūra daužė mano viengungiško gyvenimo uolas ir nejučiomis pasidaviau minčiai, jog atlieku labai gerą darbą – neaukoju pinigų visai Ukrainai, kaip prieš tai, dar karo pradžioje, bet gelbsčiu dvi nepaprastas moteris iš to siaubo. Altruizmas yra neįveikiamas priešas šaltam ir racionaliam protui, kurio taip reikėjo tomis dienomis.
- Atsiprašau, aš turiu bėgti slėptis. Pavojaus sirenos kaukia... - parašė man Liuba.
    Aš vis dar palaikiau ryšį su ja, nenorėdamas įžeist ir įskaudint brutaliai atstumdamas, nes ji ir taip bombarduojamoje zonoje.
- Ar tau nereikia slėptis, mano miela Iryna? Juk sirenos kaukia. - paklausiau jos žinute.
- Ne, viskas ramu. – atsakė.
    Dvi moterys iš to paties miesto. Viena bėga slėptis į rūsį - kita kuo ramiausiai gulasi į lovą. Kuri iš jų meluoja? Tikrai ne mano Iryna. Gal Liuba ne iš paties Lugansk‘o?...
- Mano brangusis, tu tikrai nori, kad aš atvažiuočiau pas tave? - švelniai pasiteiravo Iryna žinute.
- Tikrai taip, mano brangioji! - džiugiai priėmiau jos mintį.
- Aš tai galėčiau padaryti balandžio 18-ą.
- Super! Su nekantrumu lauksiu.
    Mano širdį užliejo begalinis džiaugsmas. Visa, kas atrodė, kaip sapnas, pamažu virsta tikrove, visa tai gali tapti tikra. Negalėjau patikėti savo sėkme. Aš nuolatos šypsojausi ir džiaugiausi tuo, kas vyksta. Mudviejų susirašinėjimai patapo dar šiltesni ir meilesni. Nors mudviem ir toliau nesisekė susiskambinti dėl pačių įvairiausių priežasčių, bet mano mylimoji pradėjo man siųsti balso žinutes net vėlai vakare, kai jau ruošiasi miegoti su dukra. Tai dar labiau mane įtikino, kad aš tikrai einu teisingu keliu. Negali būti net menkiausių abejonių. Aš būčiau pats didžiausias kvailys, jei imčiau įtarinėti ir gal net sugriaučiau pačių gražiausių santykių pradžią. Turėti moters kūną nėra sunku, bet laimėti ir išsaugoti jos sielą – tai didžiulis iššūkis. Aš negalėjau sau leisti žaisti savo likimu ir sėkme, kuria taip aklai tikėjau.
- Mano mielasis, aš turiu problemą... - nedrąsiai užsiminė Iryna.
- Kas nutiko, mano meile? Gal galiu kažkaip padėti? - įtariau, kad bėda piniginė. Savotiškai ruošiausi tam.
- Aš pasidomėjau, kaip galėčiau pas tave atvykti. Mūsų iš čia niekas neišleidžia. Aš negaliu būti tiesiog pabėgėlė. Čia viskas okupuota rusų. Man patarė geriausia vykti traukiniu iki Maskvos, paskui skristi iki Stambulo, o paskui pas tave, mano meile. - dėstė ji man savo planą, kuris iš karto nepatiko.
- Kodėl tu negali važiuoti per Ukrainą iki Lenkijos sienos? Aš atvažiuočiau tavęs pasiimti. - pasiūliau.
- Negaliu. Aš bijau. Čia vyksta karas. - nuogąstavo.
- Nežinau nežinau. - toliau abejojau. - Na gal ir gerai. Tu geriau žinai.
- Brangusis, bet man reikės biometrinių pasų. Bijau, kad aš tiek neturėsiu pinigų...
    Pinigus ji pasiūlė man pervesti per pinigų persiuntimo kompaniją, o ne tiesiogiai į jos sąskaitą, nes ji negalėtų išimti tų pinigų iš bankomato dėl grynųjų pinigų dienos limito, kuris esąs 50 grivinų kasdien. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl ji negalėtų padaryti paprasčiausiai piniginio pavedimo... Jos nurodyta pinigų pervedimo kompanija man neleido atlikti nei vienos iš trijų perlaidų. Susisiekus su kompanija paaiškino, kad pinigų gavėjas nepatikimas. Pamenu, kad nepaprastai pykau dėl to. Pasisakiau Irynai apie tai.
- Brangusis, tik nepalik dabar mūsų... - graudžiai išverkšleno, manydama, kad meluoju ir bandau išsisukti.
    Žinoma, kad ne! Kaip aš galėčiau?! Mano moteris nelaimėje. Aš privalau rasti būdą kaip pervesti jai tuos pinigus. Aš privalau ja rūpintis ir jai padėti. Tokie šilti tie mudviejų santykiai. Taip saldžiai viskas gražu. Mylėti mylėti mylėti!!! Iryna man žada begalinę savo meilę ir nuostabius jausmus. Kas tie pinigai už galimybę turėti pačią gražiausią ir nuostabiausią moterį?!
Iryna ne tik gražiausia, mieliausia ir švelniausia moteris, bet ir protingiausia. Kitą dieną ji pasiūlė man pačiam apmokėti sąskaitą už biometrinį pasą. Tai mano pasitikėjimą ja sustiprino dar labiau. Aš net nedvejodamas sutikau tai padaryti. Ji mane informavo, kad pinigai sėkmingai pasiekė adresatą ir kad ji kuo nuoširdžiausiai dėkoja man. Su didžiuliu entuziazmu rašė apie savo patirtį pasų skyriuje, kaip reikėjo priduoti pirštų antspaudus ir kaip visa tai atrodė linksma. Po kelių dienų atsiuntė paso nuotrauką, kaip įrodymą, jog tikrai dalyvavo procese.
- O kaip dėl Lilės paso? - pasmalsavau. - Juk ir jai reikia.
- Taip...
- Aš apmokėsiu ir už Lilės pasą.
- Ačiū, mano brangusis! Mudvi nepaprastai dėkingos tau. Tu mūsų išgelbėtojas.
    Vėliau reikėjo apmokėti už vizas. Iryna nebesidrovėjo. Siuntė iškart vieną sąskaitą už abi.
- Mano brangi Iryna, gal galim susiskambinti?
- Aš dabar dirbu! - piktai atsakė. - Man gal darbą mesti, kad su tavimi pakalbėti? - piktai tęsė.
- Ne, nemesk, - šaltai atrašiau.
    Tarsi juoda katė perbėgo per kelią. Nebenorėjau jai rašyti. Man reikėjo jos laiko ir dėmesio, o ne sąskaitų, kurias turėjau padengti. Lyg nujausdama tai, ji man paskambino. Tai buvo vienintelis ir normalus mudviejų pokalbis, kai aptarėme bendro gyvenimo perspektyvas, Lilės mokyklą, jos pačios karjerą vietos ligoninėje. Aš netgi susisiekiau su vietinėmis Anglijos organizacijomis, padedančiomis Ukrainos pabėgėliams apsigyventi ir įsidarbinti. Truputį nustebino pasakymas, kad jei tikrai norės dirbti, tai padaryti nebus sunku. Žinoma, kad norės, namo Irynačka! Mes prikūrėme daugybę planų apie keliones, atostogas ir... vestuves.
    Sąskaitų sumos buvo stebėtinai panašios, nors į tai neatkreipiau dėmesio. Man labiau rūpėjo tai, kad aš vis dar galiu ir pajėgiu jas apmokėti. Išsileidau visas santaupas. O dar reikėjo nupirkti lovą, spintą, lygintuvą, lyginimo lentą, vaikišką kėdutę į mašiną, vaikišką dantų šepetuką, vaikišką dantų pastą, žaislą Lilei, gėlių Irynai... Lyg studentas, maitinausi vien tik keptomis bulvėmis ir pietums į darbą įsidėdavau vien bananų. Skaičiavau kiekvieną išleidžiamą svarą.
- Mano brangusis, man reikia dar truputėlį pinigų. - nesivaržydama paprašė Iryna.
- Dar?! - neslėpiau susierzinimo.
- Taip, nes manęs neišleis iš šalies, jei aš neturėsiu pakankamai pinigų sąskaitoje. Jie turi matyti, kad aš nesu pabėgėlė, o važiuoju atostogauti ir turiu pakankamai pinigų maistui ir viešbučiui. Man reikia bent 50 eurų dienai. Suprantu, tu tiek daug padarei dėl mūsų. Tu taip sunkiai dirbi. Aš tau gražinsiu šią sumą, kai atvažiuosiu. Padėk man bent už savaitę, prašau.
- Gerai... - sutikau.
    Kaip galėjau jai nepadėti, jei jau ir taip tiek daug išleidau. Būtų kvaila, jei jos kelionė nepavyktų dėl tų kelių šimtų.
- Brangusis, ačiū tau labai. Tu nuostabus. Ačiū, kad mums padedi. Tu pamatysi, aš būsiu labai gera tau moteris, aš visada tave palaikysiu, aš rūpinsiuosi tavimi, aš tau gaminsiu labai skanų maistą, aš būsiu nepaprastai aistringa su tavimi. Tu dėl nieko nesigailėsi. Mano mielasis, aš turėsiu ištrinti Whatsapp programėlę iš telefono, kad jie nepamatytų, kodėl aš pas tave važiuoju. Nenorėčiau, kad jie mane čia sulaikytų. Aš labai bijau, bet dėl tavęs mes pasiryžusios važiuoti tokį ilgą kelią. Tu mano super vyras.
    Tyla. Žinojau, kad turiu iškentėti laukimo jausmą. Laikas toks negailestingas tokiais momentais. Žinodamas, kad taip bus, keletą pasiruošiamųjų darbų pasilikau būtent tam. Man vis dar reikėjo lovos, spintos, vaikiškos kėdutės, žaislo... Neįtikėtina, bet viską susinešiau pats. Nenorėjau, kad kas nors man padėtų. Nenorėjau, kad užduotų kokių tai klausimų, kaip kad kodėl ir kam tai darau. Nenorėjau meluoti. Norėjosi tokios švarios ir tyros aplinkos. Mano gyvenimas turėjo naują pradžią. Pradžia su ypatinga moterimi. Daug meilės, aistros, sekso. Pagaliau galėsiu būti tikras dėl santuokos. Man taip norėjosi pereiti į kitą lygį. Mūvėti vestuvinį žiedą. Jau laikas. Man beveik keturiasdešimt metų. Nebesinorėjo būti viengungiu. Pabodo nešioti nevykėlio etiketę. Aš pasikeisiu. Dėl jos aš būsiu geresnis ir pakantesnis. Tai visuomet žinojau. Žinojau, kad šalia man tinkamos moters aš galiu būti kitokiu. Daug geresniu. Svarbiausia – abipusė pagarba. To niekuomet nei viena iš mano buvusiųjų nesuprato. Tad viskas. Taškas. Uždarau duris ir langus. Nuo šiandien naujas gyvenimas su mano brangiąja  Iryna. Su mano nuostabiąja ukrainietiška meile.
    Diena, dvi. Nupirkau savo meilei gėlių, Lilei saldainių, sūrelių, varškių. Nežinau, ką labiausiai mėgsta. Žinojau, kad po tokios ilgos kelionės abi bus pavargusios, tad iš karto paruošiau joms dvigulę lovą poilsiui. Pats planavau paruošti pietus. Viską buvau apgalvojęs iki smulkmenų. Laukti laukti laukti. Nesinorėjo miegoti, bet privalėjau. Ryte reiks anksti keltis ir važiuoti parsivežti savo brangiausiųjų moterų iš oro uosto. Širdyje neapsakomas džiaugsmas. Trypčiojau po kambarį nerasdamas sau vietos. Viso gyvenimo svajonės pildosi. Ji kelyje. Jau turėtų būt kažkur prie lenkų. Gal jau saugi? Paėmęs telefoną, kuo skubiau susiradau jos numerį adresatų sąraše. Kaip visuomet, atsiliepė autoatsakiklis, bet ne tas įprastas moteriškas balsas, bet vyriškio. Tąkart man pasirodė, kad kalba lenkiškai...
      Prasibudau už poros valandų. Pirmą nakties. Matyt, nuojauta. Žinutė elektroniniam pašte nuo Irynos: „Mūsų nepraleidžia. Mes sulaikyti. Mes nespėsime laiku į Varšuvą, į lėktuvą. Nesijaudink, mes saugūs. Nežinau kada mus išleis namo... “
- Neeeeeee!!! – be garso išrėkiau, susiėmęs rankomis krūtinę ties širdimi.
    „Mano meile, nenustok eiti sienos link. Aš nupirksiu kitus lėktuvo bilietus, aš atvažiuosiu tavęs, tik tu nenustok eit sienos link... “
    Čia gal jau buvo Dievo įsikišimas. Nebepajėgiau racionaliai mąstyti. Jaučiausi palaužtas širdgėlos. Galvojau vis vien nuvažiuoti į oro uostą, bet tos minties atsisakiau. Galvojau, kaip su visu tuo susitaikyti. Galvojau, kad tik mano mylimosios būtų saugios, aš gal šimtą kartų skaičiau jos paskutinę žinutę. Tiek daug teko girdėti apie rusų kareivių nenusakomą žiaurumą. Nepaprastai bijojau, kad ir su jomis taip nepasielgtų. Supratau, kad nuo manęs jau niekas nepriklauso. Belieka, tik laukti...
    Nusipirkau sekančią dieną butelį brendžio. Visa tai jau buvo aukščiau mano stiprybės. Reikėjo sielai vaistų. Šiek tiek išgėręs pradėjau ieškoti pagalbos. Facebook paieškos skiltyje surinkau „Pagalba Ukrainai“ ir panašiai. Padariau pranešimus, kad ieškau pagalbos evakuojant du asmenis iš Lugansk‘o. Paskambino vyras. Lietuvis. Jis sutiko man padėti. Sakė, kad gali paslėpti mikroautobuse mainais už pagalbą Ukrainos kariams. Nedvejodamas sutikau. Aš buvau pasiryžęs važiuoti iki Ukrainos sienos.
    Ašaros nieko nepadės...
    Stiklinėmis akimis, tuščiu veidu vaikščiojau po miesto centrą. Užėjau net į kūdikiams skirtą parduotuvę... buvo šiltas ir geras oras. Pavasarėja.
    „Dieve Tėve, kuris esi danguje,
      Atleisk, kad netikiu į tavo bažnyčią,
      Bet tu žinai – aš visada tikėjau į tave.
      Leisk man nugalėti šį sunkumą.
      Leisk man turėti ją.
      Leisk man mylėti ją ir būti mylimam. Amen. “

    Meldžiausi kiekviename žingsnyje...
    Džiaugiuosi, kad galiu važiuoti į darbą. Tai leidžia bent kažkiek užsimiršti. Matyt tuomet, tą mikrosekundės dalį, kuomet sugebėjau nebesijaudinti dėl savo meilės ir jos padėties, mano racionalus protas sugebėjo prisibelsti į mano mintis. Aš pradėjau daryti tai, ką privalėjau atlikti prieš pat pirmą pinigų pervedimą į Irynos nurodytą sąskaitą. Google paieškos skiltyje suvedžiau jos vardą ir pavardę. ... Ne... ne... to negali būti.... Iryna Symakova – internetinių pažinčių sukčė, apgavikė, viliojanti pinigus iš patiklių vyrų. Kad ir kaip bebūtų keista, bet tai man suteikė nusiraminimą. Aš supratau, kad neturiu dėl ko nerimauti, gailėtis, kentėti. Nėra to žmogaus, kuriam pajaučiau šiltus jausmus iš žinučių ir nuotraukų. Labai norėčiau turėti galimybę susipažinti su ta mergina iš nuotraukų, nes tos Irynos tikrasis vardas Olga ir ji visai kita moteris, kuri naudoja vogtas nuotraukas iš kitų žmonių socialinių tinklų... Aš dar stiprus, aš dar uždirbsiu tuos pinigus. Niekaip negaliu suprasti šios man skirtos pamokos. Nepasitikėti ir nemylėti??? Aš noriu pasitikėti ir mylėti. Man to reikia. Kiek dar Irynų bus mano kelyje? Kiek???
    Grįžęs namo stovėjau duše gal valandą. Man taip nepaprastai buvo gėda. Išsimuilavęs nuprasdavau save karštu vandeniu ir vėl muiluodavau. Jaučiausi toks nuogas ir susitepęs. Atrodė, kad kiekvienas sutiktas gatvėje mato mane be drabužių ir puikiai žino, kad leidausi kuo puikiausiai apgaunamas....
    Po savaitės...
                      Welcome back to Ukrainian dates site.
- Labas, gražuoli.
- Labas, Anna.
- Malonu susipažinti.
- Man taip pat.
- Gal galime bendrauti per Whatsapp?
- Žinoma.
- Čia mano kelios nuotraukos. Aš turiu sūnų. Timur.
- Gražus berniukas. Kiek jam metų?
- Trys. Tu turi vaikų?
- Taip.
- Mielasis, ryt, sekmadienį, aš važiuosiu pas tėvus į kaimą. Ten nėra interneto...