Žmogus po Dievo

Apgaut ir apvokt,
Prisiplėšt ir pasijuokt.
Iš silpno žmogaus -
Nieko tame gražaus.

Juoda ryklė ryja,
Teisingumą praryja.
Nukaltą Dieviška raide -
Ateitis alsuoja bausme.

Auksinės kolonos byra -
Ar išradimai mūsų yra?
Vandentiekis ir elektra -
Kūrė ankstesnė karta.

Lytinis pasileidimas,
Narkotikų išradimas.
Golumas kultūroj,
Demonai struktūroj.

Apsėstųjų - nors semk,
Dieve, mano petį remk.
Tarp blizgančių fasadų,
Tarp „laisvės“ paradų.

Laisvė pasiekė epogėjų,
Ir žmogus išryškėjo:
Dvikojis alkanas žvėris -
Tai ne Renesanso mintis.

Ji šypsosi kiekvienam ekrane,
Nori pralinksminti mane.
Bet aš giliai liūdžiu -
Todėl šypsotis negaliu.

Mano šypsena kreiva,
Kai einu koja į koją su ja.
Ji verčia mane,
Džiuginti save.

Kažkas papuvę karalystėj danų,
Pasilinksmink šviesoj ekranų!
Kniaukia katė apie meilę -
Jos vaikinai stoja į eilę.

Dievą pakeitė „Aš“,
Dievas Šėtonui - fas!
Ir nėra kūdikių ir vaikų -
Grius fasadai. Bus kapų.