Ermano Berželis

Kritau ant kelių,
dantis motinos žvyras skaldė.

Pakuždėk, berželi
dydvyrių paskutinius tau žodžius.

Ne ten, kur širdis pirmąkart plakė
ne ten, kur ledinės lūpos slėpėsi nuo širdgėlos.

Pakask jį po savo šaknim,
saugok blyškią odą.

Gal kitąkart Gandras mums atsilieps?
Gal jo vienintelė čia šeima ištvers?

Gal Lanksva man akis užriš,
maitinsis nuo skruostų tekančiais upeliais,  
pasodins ir kitus mūsų brolelius.