Staselei

Jos kiemo vyšnia baltai pasipuošus
stovi kiemo vidury,
vakarėjančio dangaus pavėsy.

Jos tulpių žiedai stiebiasi į dangų,
magnolijos ruošiasi žydėti,
hiacintai - tankiai garbanoti,
raktažolės, pavasario pranašai,
jau geltonuoja kupsteliais.
Narcizai, vejos ramunės…

Kaimynė Elvyra.
Visi laukia jos pareinant
į savo valdas.
Į jos preciziškai prižiūrėtus darželius,
į namus.

Visi laukia jos meilės
augalams ir žmonėms.
Bet ji jau nepareis.
Ji jau palydėta.

Nematys šio pavasario žydėjimo.
Gėlės žydės vienos.

Taip jau gyvenimas surėdytas –
kaip tie žiedai:
vieni nuvysta,
kiti pražysta.

Ir tik nuotraukos
ir atmintis
dar primins ją
ir jos žiedus.