Į kitus kraštus

Vis prisimenu to sukloto šieno griovelių įspaudus ant nugaros.  
Jie tekėjo, kaip vikrios Neries pabudinti.  

Venos raizgė tavo baltą odą, lyg sesės drobulės sušnabždėtos paslaptys.

Bijojai, jog žalčiai nustos ryti savo uodegą,
jog Atropė, nelaboji, atsistatydins.  

Palikau supykus žalią protėvių patalą,
sėdėjau ant kometos skraistės.  

Nubloškė mane nuo tavo orbitos,
ir pagaliau pakilus ten,
kur mano nerimas sustingęs pamėlynavo...

Pasiilgau lizdo, iš kurio norėjau išskristi.