Įplyšo pumpuras, pasileido gyvybė.
Tuštuma ir ramybė
skrodžiama negailestingai.
Aštriai minkšti ir lankstūs lapai
įsisiurbia į tuštumą ir keičia jos esybę.
Sakralumas sulaužomas ryškiu žalumu.
Žiaurioje kovoje jau aiškus nugalėtojas.
Tuštuma saugo paskutines pagarbos užuomazgas.
Atsispyrimas žiedo saldžiam grožiui
tik gilina žaizdą.
O alyvų užburiantys kvapai
arogantiškai skanduoja pergalingą giesmę.
Tuštuma išgyvena paskutines
gyvenimo dienas,
priėmusi įžadus tylos.
Kova pralaimėta, švenčia gyvybė.
Ir raudoja medžiai, praradę
žiemos ramybę.


Kateksis





