Kam mums dievai?

Kam mus dievai?
Kam mums angelai?
Aš pats sau dievas -
Nieko nematau, esu vienas.

Žiūriu kairėn,
Žiūriu dešinėn.
Žiūriu aukštyn,
Žiūriu žemyn.

Nieko nematau -
Tik tave matau.
Begalinė laisvė,
Žemiška teisė.

Bum! Smūgis blogio -
Nerandu žodžio.
Kas mane ištiko,
Kas man nutiko.

Jėga lyg piktos valios,
Neteko kūnas galios.
Guliu pražuty ir galvoju,
Kuo tikėjau - abejoju.

Apie vėją, kurio nejutau -
Tamsią valandą jį pajutau.
Pavadinau jį angelu juodu,
Pasiųstu nematomu pirštu.

O jeigu aš tik gyvulys,
Kam man teisės, jei aš žvėris?
Gal išskirtiniu gyvuliu buvau -
Knygoj tai parašyta radau.

Džiaugsmas apėmė širdį,
Kad nemelžtam tenka mirti.
Nors mirti visgi ne kažkas,
Visos rūšys nyksta - lieka kas?

Ir taip atradau angelus ir dievus,
Ir pasinėriau į begalinius sapnus.
Kur visos svajonės išsipildo,
Tai, ką Žemė marino.

Nusinešiu į begalybę tai,
Ką Žemėj uždirbau - štai.
Ir taip gimsta viltis -
Jos nenugalės mirtis.

Viltis traukianti iš gelmių,
Dėl Jo ir gerovės žmonių.
Nors žmonės yra kreivi,
Pagal Jį ištiesinti gali.