Šimto metų grybavimas

Tėvas ruošėsi grybauti, užsimetė ant nosies akinius
Guminiai batai kvepėjo kūdros varlėmis ir žaliavo meldais.
Ilgai tampė kišenes, tai degtukų, tai cigarečių
Peilį įsimetė į seną pajuodavusį krepšį, kur pūdavo saldiniai obuoliai.
Ruošiausi pas šviesiaplaukę Romutę, apsižergiau dviratį
Sukandau lūpas – tėvas pastūmė man baltą krepšį
Atsisakyti?
Nuo paskutinio sodybos beržo Iki miško platus, išartas laukas
Paėmei vagą ir daužai batus į molį iki pat geležinkelio pamiškėje
Eglaičių juostoje prie pylimo buvo daug grybų
Tėvas atsistoja, uždusęs nuo ėjimo, rūko
Lyg nujausdamas kažką renku verkdamas grybus, šliaužioju po eglyną
Smėlyje skęsta rankos ir ašarų negaliu nusivalyti
O grybų tiek daug, kad norisi rėkti
Kol tėvas rūko, akimis palydėdamas prekinį traukinį
Paslėpiau grybus po eglės šakomis.
Stoviu ir verkdamas prisimenu kokia graži ta Romutė.
„ Ko verki? ‘ sviedė ant žemės nuorūką Tėvas.
Negi sakysi, kad verki, nes ateitį matau
„ Nėra dar grybų. Ne laikas“
„ Nėra tai nėra, tai ko verkti ko? “
Bet švilpaudami namo nepasukom
Grybavom perlipę per geležinkelį
Romutė manęs nesulaukė – ištekėjo už Zvimblio