Pas pažįstamą IV. (Arba platoniška meilė)

Vėl sėdime kartu,
nors abu žadėjome laikytis atstumo.
Kažkodėl, kai apsikabiname, taip gera,
kažkodėl, kai prisiglaudžiame, taip ramu.
Ir vis dėlto verkiu —
kaltinu save, kad esu šalia.
Tu brauki mano ašaras
savo švelniais, meniškais pirštais
ir šnabždi į ausį:
„aš tavo paslaptingasis,
tu mano rašytoja... “
Vis klausi, ar sukursiu apie mus romaną.
Juk atsakymą žinai pats.
Tau patinka vartyti mano atneštas knygas,
kalbėtis, juoktis —
lyg nieko nebūtų.
Vėl sėdžiu ant tavo lovos,
vėl groju tavo gitara.
Ar pameni, kaip susitikome prieš ketverius metus?
Tuomet nemačiau nieko —
tik savo pirmąją meilę,
savo šiuolaikinį jogą,
kuris sudaužė man širdį.
Praeidavau pro tave susiraukusi ir pikta,
bet vieną dieną pasisveikinai —
ir nuo tada tarp mūsų
užsimezgė platoniškas ryšys.
Juk žinai — turiu daug kūrybos mūzų:
paslaptingasis ponas,
vyresnis,
aktorius,
ypatingasis,
ir tas gražuolis — tavo draugas.
Tu paimi mane už rankos ir sakai:
„Na ir kas?
Juk tame nėra nieko blogo.
Tai tik kūrybinės draugystės,
tik platoniški ryšiai.
Džiaukis gyvenimu.
Pagaliau tu gyveni.
Pagaliau nebeverki.
Pagaliau atsigavai —
jau pakankamai iškentėjai. “
Galbūt mes visi buvome tau skirti tam,
kad suprastum —
esi graži, miela ir žavi.
Sakydavai, kad bijai šokti
dėl savo netobulos kojos,
bet dabar tu žydi.
O juk tai tebuvo mažas trūkumas —
aš jo beveik nepastebėjau.
Kažkam tu būsi nuostabi žmona.
Tai pasakęs bandai vėl ištraukti
tuos magiškus dūmus,
bet sustoji,
kai mano ranka išsprūsta iš tavo delno.
Tik dėl tavęs
aš jų nebenoriu.
Ak, mano mielas pažįstamasis,
aš tavimi didžiuojuosi.
Aš tik noriu, kad būtum laimingas
su savo mylimąja.
O man metas išeiti.
Prašau — laikykimės atstumo.
Nenoriu, kad kas nors kentėtų.
Aš amžinai prisiminsiu mūsų susitikimus,
mūsų pokalbius.
Aš saugosiu juos savo širdyje.
Mes privalome atitolti.
Sudie.