Pilies restauracija

Nebyliai iškilus virš gelžkelio bėgių,
Žarstydama pievoj žydras minutes,
Saulė nuo plinkančio kalno parėjo
Ir nušvietė žalsvo betono raukšles.

Dangus susigėdęs už bokšto nuraudo:
Nepratęs matyti jis šitiek akių,
Tik vėjas paklaikęs vis akmenis daužo,
Ir pradeda sienos trupėt pamažu.

Prasmirdusiu skiediniu glaistomus randus
Vėl atveria laikas ir plečia vanduo.
Net grūdintą plieną tie metai prakanda
Ir ritas ant žemės dar vienas akmuo.

Bet štai jau vijokliai apspurę pakyla
Ir tampa galinga, tvirta atrama.
Suleidę šaknis pasistiebia brūzgynai,
Ir pilį apgaubia gaivi žaluma.