Sugrįžimas. Demonai-1 ((pataisytas)

Akeilė nervingai patempė lūpas ir pažvelgė į save veidrodyje. Jai patiko žmogiškojo kūno grimasos. Keisdama spalvą savo pasaulyje… Na, spalva kisdavo savaime, suvaldyti buvo labai sudėtinga. O čia, Žemėje, ji galėjo save kontroliuoti.


Prieš milijonus metų jos tautą valdė Demonų Tėvas Demonų Legionų Kunigaikštis Amduscijas. Valdė tvirta ranka, griežtai, bet teisingai. Tačiau bėgo metai: šimtas… tūkstantis… dešimt tūkstančių… milijonas… ir antras… ir… O ten, šalia, irgi vyko permainos. Gimė ir vystėsi, tobulėjo kita rasė – žmonės. Ten radosi raganių, burtininkų, žynių, šamanų, magų… Visi jie ieškojo sąsajų su demonų ir dievų pasauliais. Tie žmonių eksperimentai sujaukė viską. Iš pradžių demonai puolė tais nemokšomis naudotis. Tačiau greitai tie nemokšos pradėjo valdyti demonus. Senasis Amduscijas jau nesugebėjo valdyti. O čia dar jaunoji pranašautoja Gomoris. Vieną dieną ji staiga išsikraustė iš proto. Taip sakė tie, kuriems jos pranašystės nepatiko. Ji jojo per šalį ant savo kupranugario susisupusi į savo nakties mėlynumo sarį ir pranašavo… pranašavo… pranašavo…
- Mano tauta, - kalbėjo ji. – Ateinu pasakyti tiesos. Artinasi sunkūs laikai. Baigiasi Amduscijo viešpatavimas. Baigiasi vyriškos demonų linijos viešpatavimas. Sės į mūsų sostą Didi Valdovė Demonų Legionų Kunigaikštienė.
Čia kildavo didelis triukšmas. Priešininkai imdavo tyčiotis, sakydami, kad ji nieko neišmananti, kad praradusi pranašavimo galią. Tačiau Gomoris nejaudino nei pyktis, nei patyčios, nei grasinimai.
- Didžioji Valdovė pagimdys dvynius: berniuką ir mergaitę.
Čia juokais springti pradėdavo jau didžioji minios dalis. Demonų pasaulyje vaikai gimdavo labai retai. O apie dvynius buvo girdėję tik iš pasakų ir mitų. Tačiau Didžiosios Pranašautojos tas juokas niekaip nepaveikdavo.
- O tada ateis Juodieji Amžiai. Valdovės vaikai bus dar nepilnamečiai, kai bus pagrobtas Atnenopmokas. Ir bus sukiršinti tarp savęs Valdovės vaikai. Ir kils daug karų, nes susimaišys tautos ir rasės. Ilgai tęsis Juodieji Amžiai. Ir išgelbės mus tik žmonių rasė.
Dabar minia pašėldavo. Kad seną rasę išgelbėtų kažkokie… pusiau dvasios… pusiau nežinia kas… Tačiau Gomoris kartojo ir kartojo tą patį. Tokių kalbų jau klausydavosi tik vienas kitas.
Kelis tūkstančius metų gražioji pranašautoja keliavo po šalį, pranašavo ir pranašavo. Kuo toliau, tuo mažiau liko ja tikinčių. Kol kažkurią akimirką demonai atsitokėjo, kad Karalystėje kažkas vyksta. Vienas po kito ėmė dingti kaimynai, giminės ir artimieji. Kartais jie grįždavo, tačiau būdavo jau kitokie. Ir niekada nepasakodavo ką patyrė. Atsirado vienas kitas, kuris ėmė ieškoti Gomoris. Štai tada ir paaiškėjo, kad jos niekur nėra. Ji pateko į tą pačią bėdą, į kurią vienas po kito patekdavo daugybė demonų.
Žemėje atsirado stiprus magas. Toks stiprus, kad sugebėjo priveikti net Gomoris. Jo vardas buvo Duabunas. Ir gimė jis iš garsios magės Veidos bei demono Keimo sąjungos. Ir paveldėjo jis visas motinos galias bei tėvo gebėjimą sužinoti ir net pakeisti praeitį.
Taigi, jo vergovėje atsidūrė Didžioji Pranašautoja Gomoris. Tik viena dar galėjo išmintingoji Gomoris padaryti. Ji sužalojo savo kūną taip, kad negalėtų gimdyti. Taip padarė tam, kad negimtų dar baisesnis padaras už tą, kuriam ne savo valia turėjo tarnauti.
Demonų karalystę apėmė siaubas. Atėjo išpranašauti Juodieji Amžiai. Susvyravo Demonų Legionų kunigaikščio sostas. Kilmingieji kaltino jį, kad nesirūpina savo tauta. Opozicijai ėmė vadovauti jauna ir energinga demonė Učiša. Giminė jos buvo kilminga ir sena. Ir ji turėjo karališko kraujo.
Čia visi prisiminė pranašystes. Tačiau daugumai visgi neatrodė, kad Učiša galėtų ką laimėti. Valdovas nebuvo renkamas. Nužudyti demoną beveik neįmanoma. O jau sulaukti natūralios Amduscijo mirties nieks nesitikėjo dar kelis milijonus metų.
Tada nutiko siaubingas dalykas: Demonų Valdovą Demonų Legionų kunigaikštį Amduscijų savo grandinėmis supančiojo tas pats Duabunas.
Šis reikalas, rodos, neapsiėjo be išmintingosios Gomoris įsikišimo. Tai ji nurodė savo vergvaldžiui, kaip pagauti demonų valdovą ir išlaikyti jį pakankamai ilgai, kad Učiša suspėtų užimti sostą. Ta pati Gomoris vėliau padėjo Amduscijui išsivaduoti. Tačiau jis jau nebegalėjo atgauti savo turėtos įtakos ir sosto. Pasitraukė į šalies gilumą. Jo nepamiršo, tačiau garbės ir šlovės neatgavo.
Taigi, garbingoji Učiša užėmė sostą. Kažkaip tyliai ir ramiai. Išsyk po to ji ištekėjo už Afeho, o po trejų metų karališkai porai gimė dvyniai.
O paskui viskas ėmė ristis žemyn dar greičiau.
Staiga kažkas atsitiko Valdovei Učišai. Ji ėmė senti neapsakomu greičiu. O Karalystėje nebebuvo Gomoris. Ir niekas negalėjo pasakyti kas vyksta. Paskui Valdovė mirė, nesulaukusi nė penkių tūkstančių metų. Tai jau buvo visai negirdėtas dalykas. Valdovės vyras visai negebėjo valdyti. Akeilės ir Akeilio pusbrolis Ašalas, kuris buvo jau pilnametis, pagrobė berniuką, kuris teturėjo devynis šimtus metų, ir Atnenopmoką. Jis pabėgo į Žemę ir pasislėpė. Jis netgi sugebėjo paslėpti AKMENĮ, kad niekas negalėjo jo surasti.
Visa laimė, kad Akeilė buvo tvirto būdo. Vos sulaukusi pilnametystės ji užėmė sostą, nors… tai nebuvo teisėta. Ji neturėjo Atnenopmoko, todėl neturėjo teisės valdyti. Tačiau Akeilė, kaip minėta, buvo ryžtinga ir protinga. Kai mirė motina, jiems su broliu buvo po septynis šimtus metų. Tada ji ir nusprendė, kad turi pasirinkti kokį ypatingą mokytoją. Tad, gerai viską apsvarsčiusi, Akeilė pasikvietė Sukubą, Vainą ir Čnatą. Ir mokėsi, mokėsi, mokėsi… Ji išsiuntė pasiuntinį į Žemę. Iš ten gavo didžiulę biblioteką. Perskaitė galybę knygų apie mokslą. Ji sužinojo viską, ką žino žmonės. Ji skaitė ir romanus bei poeziją. Tai buvo… įdomu.
Kai jai sukako tūkstantis, Akeilė jau buvo pasiruošusi ne tik valdyti karalystę, bet ir vykti į Žemę, surasti Atnenopmoką, nugalėti pusbrolį Ašalą ir susigrąžinti brolį. Tada, naiviai manė ji, grįš į Karalystę ir valdys ją drauge.


- Mano Valdove, ar galiu kreiptis? – menėn atsargiai įplaukė sargybinis.
- Taip, Agai.
- Jos šviesybė Sukubas, jo šviesybė Vainas ir jo šviesybė Čnatas atvyko atsisveikinti.
- Ką? – Akeilė šastelėjo nuo darbo stalo.
- Atsisveikinti… - slinktelėjo atgal kareivis.
Valdovė metė žvilgsnį į veidrodinę sieną. Ji svaidėsi oranžiniais pykčio žaibais. Todėl akimirkai susikaupė, kol tapo vėl skaidriai žydra.
- Kviesk.
Kol kareivis išplaukė už durų, kol davė nurodymus ir kol atvyko mokytojai, Akeilė galutinai susitvardė.
- Valdove…
Visi trys manieringai nusilenkė. Jie šiuo svarbiu metu palaikė fizinį kūną. Aukštaūgė tamsiaplaukė Sukubas vilkėjo skaisčiai raudono brokato suknelę. Jos juodos akys… Akeilė jų privengdavo. Nors teoriškai tos akys turėjo veikti tik vyriškąją giminę, tačiau jos spinduliavo tokią nevaldomą aistrą, kad kartais būdavo baugu. Juodas Vaino žirgas tyliai prunkščiojo. Ir buvo nuostabu kaip liūtas laikosi jam ant nugaros. Gi Čnatas tiesiog rymojo ant savo kalavijo. Ir pagauti jo žvilgsnį buvo neįmanoma.
- Gal garbingieji galėtų įgyti demonišką išvaizdą?
Akimirka. Ir priešais ją sumirguliavo trys žydri debesėliai. O princesė Akeilė vis dar nežinojo ką sakyti.
- Valdove, - prabilo Vainas, - mums metas išvykti.
- Kodėl?
- Mes, valdove Akeile, tave išmokėme visko, ko reikia, - sučiurleno Sukubas.
- Na, tu gal ir visko. Galbūt ir Čnatas. Betgi tu, Vainai! Tu dar daug ką gali man pasakyti.
Vainas mąsliai suraibuliavo žalsvai melsvais atspalviais. Paskui paniro į rožinį susimąstymą. Tada sprogo žalių ir oranžinių žaibų juoko papliūpa.
- Mano Valdove, galiu papasakoti tau viską kas buvo praeityje. Galiu nupasakoti tavo ir visų čia esančių ateitį tūkstančius metų į priekį. Tačiau, mano Valdove, žodis tampa kūnu. Jeigu aš tau pasakysiu kas bus, tu niekada negalėsi pakeisti Karalystės ateities.
- Atleisk, mokytojau Vainai, nesuprantu tavęs. Iš pradžių sakai, kad žinai kas bus ateityje. Tai lyg ir reikštų, kad ateitis nulemta. Ir nieko pakeisti nebegalima. Tačiau tu vėl sakai, kad aš galiu pakeisti Karalystės ateitį. Tai kaip gi?
- Mano Valdove, - vėl sučiurleno Sukubas. – Kiekviena lemtis turi daugybę kelių. Ir tu gali pasirinkti kurį nori.
Akeilė susimąstė.
- Betgi jei aš nežinau, ką galiu rinktis, tai kaip galiu pasirinkti teisingai? Galbūt pasirinksiu tai, kas neteisinga?
Vainas suraibuliavo žalia ramybe.
- Valdove, teisingas yra tas pasirinkimas, kuris atrodo teisingas tau. Tavo svajonė yra teisinga. Tu esi protinga valdovė. Tu verta savo motinos. Karalystė dar niekada neturėjo tokio tinkamo ir teisingo valdovo. Tačiau dar niekada Karalystė nebuvo atsidūrusi tokioje beviltiškoje padėtyje.
- Ir kodėl paliekate mane vieną? – suirzo Akeilė. – Aš gi net nesu tikra valdovė! Juk žinote, kad Atnenopmokas prarastas. O be jo aš – tik pusiau valdovė…
- Brangioji, - Sukubo balsas tapo dar švelnesnis. – Mes tave paliekame todėl, kad niekuo daugiau nebegalime tau padėti. Ir atsisveikinti atėjome todėl, kad turime dar vieną patarimą: privalai išlaisvinti Gomoris…
- Aš?! – ji liko be žado.
- Taip, - patvirtino Vainas. – Tau tereikia šiek tiek pasukti galvą.
Akimirką truko tyla. Paskui prapliupo griausmingas juokas, lydimas ryškiaspalvių nuotaikos blyksnių. Visi pabandė įsivaizduoti, kaip Valdovė Akeilė būtų galėjusi „pasukti galvą“.
- Taigi, Valdove, teks susigrąžinti Gomoris. Ji, kaip ir aš, nepasakys tau visko apie ateitį. Tačiau ji kamuojasi to niekšo nelaisvėje. Ir jos jėgos senka. O tas išgama nori kūdikio.
- Aš maniau… - Akeilė patylėjo. – Maniau Gomoris tapo nevaisinga visiškai.
- Ne. Taip negali būti. Tada ji mirtų.
- Bet aš nežinau ką daryti.
- Sužinosi… - suulbėjo Sukubas.
- Dabar metas atsisveikinti, - tvirtai pareiškė Vainas.
Čnatas taip ir pratylėjo. Jis buvo kareivis. Ko čia pliurpti?
Visi pamažu įgavo fizinį pavidalą. Kiek pasvyravusi tą padarė ir Akeilė. Sukubas priekabiai apžiūrėjo moterį.
- Nuostabu! Bet kuris Žemės vyras kraustysis iš proto dėl tavęs, Valdove. O dar pridėjus tai ko išmokiau… Nuostabu!
- O dar pridėjus mano pamokas, - pirmą kartą pravėrė burną Čnatas.
- Kur gi ne! – nusivaipė Sukubas. – Žemės vyrai neapsakomai mėgsta, kai moterys jiems šonus aplamdo…
Liūtas ant savo juodo žirgo kažką keistai sumurkė. Kalbėti, rodos, jis jau nesirengė.
- Ačiū, kad esate tokios geros nuomonės apie mane, - liūdnai atsiduso Akeilė. – Tik kokia iš to nauda…
- Aš, - staiga užriaumojo liūtas.
Visi krūptelėjo, nes tikrai niekas nesitikėjo jį prabylant.
- Noriu patarti. Palik Karalystę valdyti Tarybai. Keliauk į Žemę. Gyvenk tarp žmonių. Ten rasi viską ko tau reikia ir visus atsakymus.
Tada liūto letena trūktelėjo pavadį. Juodas žirgas apsigręžė ir išcaksėjo iš menės. Čnatas kariškai kaukštelėjo kulnimis ir patraukė iš paskos. Sukubas blyškiai šypsojo raudonomis lūpomis:
- Sėkmės tau, mano Valdove.
Ir jos nebeliko. Tik po akimirkos dar sušiureno:
- Tie trys avigalviai nė už ką netinka tau į vyrus…
Kurį laiką Akeilė stebeilijosi priešais save, o po to pratrūko pašėlusiai juoktis. Ji griebė nuo stalo tris medalionus su kandidatų į vyrus portretais. Plykstelėjo žalia liepsna, ir jie išsilydė, ištirpo, virto margaspalviais drugeliais.
- Nepekai! – šūktelėjo vis dar nesiliaudama juoktis.
- Taip, mano Valdove, - įpuolė menėn sekretorius.
- Kviesk Didžiąją Tarybą! Vyriausiąjį teisėją! Antspaudo saugotoją! Požemių viršininką! Auklę!
Akimirką ji patylėjo. Tada vėl nusijuokė stebėdama po menę besiblaškančius margaspalvius drugius.
- Suraskite Inkubą! Ne…
Vėl patylėjo.
- Jo nereikia… Geriau Vyriausiąjį knygų saugotoją! Ir viskas. Kol kas…
- Taip, mano Valdove… Ar galiu paklausti?
- Taip.
- Ką rengiesi daryti, mano Valdove?
- Aš išvykstu, mielasis Nepekai.
- Iš… išvyksti? – spalvą sekretorius keitė sparčiai. Tapo tamsiai mėlynas, beveik juodas.
- Nesijaudink taip. Aš neilgam. Kokiam šimtui žemiškų metų.
- Valdove… - suvapėjo Nepekas. – Kas bus su Karalyste? Valdove, tavo tėvas… garbusis…
- Žinau! – nukirto. – Gali čia nemekenti. Mano tėvas – niekam tikęs valdovas. Paliksiu valdyti Tarybai.
- Vaje, mano Valdove! – dabar jau sekretorius staiga paraudo. – Taigi jie perkąs vieni kitiems gerkles…
- Na, ne. Ne visai Tarybai. Aš išrinksiu keletą. Gal tris…
Sekretorius atgavo natūralią būseną:
- Galiu eiti, mano Valdove?
- Taip taip. Eik. Ir padaryk viską kaip sakiau.
- Žinoma, mano Valdove.
Ir išplaukė kažką murmėdamas.
Akeilė krestelėjo galvą. Dabar jai teks įprasti prie visų tų judesių. Teks įprasti visą laiką išlaikyti fizinį kūną. Na…
- Vyriausias knygų saugotojas Ksardas! – griausmingai pranešė sargybinis.
- Tegul užeina.
- Būk pasveikinta, princese Akeile, - nusilenkė senasis Ksardas.
Och senis… Akeilė nusišypsojo. Tačiau ji nepyko. Senis tiesiog laikėsi Įstatymo raidės.
- Būk pasveikintas ir tu. Pakviečiau tave, nes… noriu surasti kai ką tavo knygų lobyne. Ir dar… noriu kai ką palikti tau saugoti.
- Princese, labai gerbiu tave. Tačiau manau, kad saugoti ką nors geriau galėtų Vyriausias teisėjas arba Antspaudo saugotojas. Arba…
- Liaukis, seni! – purkštelėjo Akeilė. – Jei kas norės rasti, būtent ten ir ieškos. O pas tave – ne.
- Princese…
- Tylėk, kvaily! – Akeilė sužaibavo akimis. – Aš tau atleidžiu, kad nelaikai manęs pilnateise valdove. Tačiau nemanyk, kad leisiu manęs neklausyti.
- Princese Akeile, tavo tėvas…
Moteris atlošė galvą ir piktai nusikvatojo.
- Mano tėvas! Mano tėvas – menkysta kokių reta! Argi nežinai? Ar nežinai kaip už jo ištekėjo mano garbingoji motina? Kai užėmė sostą, Taryba tiesiog šoką gavo. Kad Karalystę valdytų moteriškoji giminė… Tai buvo neįtikėtina! Ir jie sugalvojo klastą. Jie pasinaudojo senuoju Įstatymu: valdovas, įžengęs į sostą, turi vesti. Ir tada jie išrinko garbingajai Učišai vyrą. Afemas buvo kilmingas plevėsa. Ir visi tą žinojo. Tai jie tikėjosi: vyras valdys Učišą, o jį valdys Taryba… Bet jie apsiriko. Tie kvailiai neįvertino mano motinos. Garbingoji Učiša nesileido valdoma.
Akimirkai Akeilė nutilo. Ji žvelgė kažkur į tolį, tarytum norėdama iš praeities išplėšti motinos atvaizdą. Paskui kažkaip keistai vyptelėjo ir tęsė:
- Ar žinai, seni, kodėl vadinu juos kvailiais?
Senasis knygų saugotojas nutylėjo.
- Ne todėl, kad anąkart pabandė. Ne. Tada jie pasielgė teisingai. Jie pabandė. Rizikavo. Pralaimėjo. Ir kas? Jie pritilo ir laukė progos. O kvailiai jie todėl, kad sulaukę kitos progos, pabandė imti valdžią tokiu pat būdu. Fe!
Akeilė suirzusi suraukė nosį. Tuo metu vidun įslinko Požemių saugotojas Osuzas. Jis kaip visada atėjo sargybos nepastebėtas. Dabar stovėjo kolonos šešėlyje ir atidžiai klausėsi.
- Tu jau čia, garbusis Osuzai.
- Būk pasveikinta, mano Valdove.
- Taip taip. Būk pasveikintas ir tu, Požemių saugotojau. Norėjau pasiteirauti… Tavo požemiuose turėtų kalėti maištininkas Temoras.
- Taip, mano Valdove.
- Kaip jis?
- Na, jam dar liko trys tūkstančiai keturi šimtai šešeri metai du mėnesiai ir devyniolika dienų. Arba…
- Taip, žinau.
Akeilė lėtai nuėjo prie darbo stalo.
- Šiandien, Požemių saugotojau, vyks Didžioji Taryba. Prieš ją atgabenk Temorą į mano apartamentus.
- Ir budelį, mano Valdove?
- Taip, būtinai. Tegul pasiima visą savo įrangą.
- Bet, mano Valdove, nuteistajam…
- O kas tau sakė, kad budelio paslaugų reikės būtent Temorui? – ir ji metė skvarbų žvilgsnį į senąjį Knygų saugotoją.
- Klausau, mano Valdove.
- Puiku. Dabar gali eiti. Lauksiu tavęs dar prieš Tarybą. Ir nuteistojo daiktus paimk.
Požemių saugotojas nusilenkė ir išplaukė iš menės.
Akeilė apsimetė žiūrinėjanti dokumentus ant stalo, leisdama Knygų saugotojui suvokti, kad budelio paslaugų gali prireikti ir jam. Tada nuėjo prie knygų spintos ir iš slėptuvės ištraukė foliantą.
- Štai, Knygų saugotojau Ksardai. Paslėpk taip, kad niekas nerastų. Kol grįšiu… Į tarybą neik. Nėra ten tau ką veikti. Telydi tave Didžioji Dvasia.
- Telydi Didžiosios Dvasios palaiminimas ir tave… mano Valdove.
- Ačiū tau, mano drauge.
Senis iškūprino lauk, tarpdury susidūręs su sargybiniu, kuris pranešė:
- Vyriausias teisėjas Nitrimas, mano Valdove.
- Mano drauge, malonu, kad sugebėjai atvykti prieš Didžiąją Tarybą.
- Būk pasveikinta, mano Valdove. Sutikau Požemių saugotoją, todėl drįsau tau atnešti Temoro bylą…
- Ačiū, Teisėjau. Duok man bylą ir pasakok.
- Na, tavo motina, jos didenybė Učiša, nuteisė Temorą kaip maištininką, nes…
- Brangus drauge, aš neklausiu to, ką rasiu byloje…
- Bet, mano Valdove…
- Žinai, Vyriausiasis teisėjau, į Tarybą aš pakviečiau ir budelį. Manau, kad jis sugebės išplėšti tiesą. Ir nebūtinai iš Temoro…
- Mano Valdove…
- Užstrigai! – papūtė lūpas Akeilė. – Net Knygų saugotojas šiandien mane titulavo „mano Valdove“. Tai iš tavęs norėčiau šio to daugiau.
- Aš prisiekiau.
- Kam?
- Jo Šviesybei tavo tėvui.
- Nejuokink manęs, Vyriausiasis teisėjau! Mano tėvas buvo kvailys ir netikša. Toks ir liko. Ir niekada nepasikeis!
- Bet, mano Valdove…
- Būtent! Val – do – vė! Tavo Valdovė! Todėl būk malonus ir sakyk man tiesą, nes aš pasiryžusi viską sužinoti geruoju ar bloguoju.
Vyriausias teisėjas susimąstė. Galiausiai ėmė pasakoti:
- Mano Valdove, kai tavo motina… šlovingoji Učiša buvo tavo metų, ji buvo gerokai padykus. Ji be galo domėjosi politika, bet nevengė ir meilės nuotykių. Nuolat į juos įsiveldavo.
- Įdomu… - nusišypsojo Akeilė. – Šituo būdo bruožu aš nepasižymiu. Gal brolis…
Ji staiga prikando lūpą. Vyriausiasis teisėjas taktiškai patylėjo, o tada tęsė:
- Vėliau tavo motina įsivėlė į sąmokslą ir tvirtai suėmė jo vadžias į rankas. Temorui tada tebuvo kiek daugiau nei devyni šimtai. Jis buvo kilmingas ir turtingas. Žvitrus, gražus ir ne pagal metus subrendęs. Belakstydamas su įvairiais pranešimais įsižiūrėjo Učišą. Sunku pasakyti, kaip ten viskas buvo, bet meilė įsiliepsnojo neišpasakyta.
Teisėjas nutilo ir kuriam laikui, rodos, net pamiršo, kad kalbasi su valdove.
- Ir kas toliau? Mums liko nedaug laiko…
- Pagaliau tavo motina tapo Karalystės valdove. Ir tada privertė ją tekėti. Ji užsispyrė tekėti už Temoro. Tačiau jis vis dar buvo nepilnametis. Žinoma, jei jis būtų buvęs tinkamas kandidatas, tai šitai nebūtų trukdę. Tačiau du tokie protingi ir nepriklausomi soste… Didžioji Taryba su tuo jokiu būdu nesutiko.
- Ir mano motina pakluso?
- Teko. Temorą sučiupo ir pasodino į kalėjimą. Ir iškėlė sąlygą: ji išteka už Afeho, o Temorui sufabrikuojama byla.
- Kodėl? Juk po vestuvių galėjo jį paprasčiausiai paleisti.
- Tu nepažinojai savo motinos, mano Valdove. Ir nežinai, kokia žiauri gali būti Didžioji Taryba, kai gina savo interesus.
- Būtent! – Akeilės akys virto dviem tamsiais ruoželiais. – Man labiausiai rūpi jų vaidmuo.
- Taryba nuteisė Temorą kalėti dvidešimt penkis tūkstančius metų su teise sutrumpinti bausmės laiką. Tai ir buvo daroma. Nedažnai, žinoma… Jei Učiša ką nors iškrėstų, tai jis niekada neišeitų iš kalėjimo.
- Bet mano motina mirė. Tai kodėl jį laiko toliau?
- Nežinau. Kartą bandžiau apie jį užsiminti. Supratau, kad geriau neprasižioti. Jei tu, mano Valdove, prasitarsi, kad viską sužinojai iš manęs, jie mane sudoros…
- Na, jau ne, brangus bičiuli! Šiandien aš jiems parodysiu kas čia valdo, - Akeilės veide pražydo kažin kokia keista šypsena. Ir senasis teisėjas pasidžiaugė, kad yra Valdovės draugų sąraše. Bent jau ji taip sako…
Tuo metu menėn kukliai įplaukė auklė Amoa. Ji visur galėjo vaikščioti nekviesta ir be pranešimo.
- Kvietei mane, mano Valdove?
- Taip. Aš išvykstu, aukle. Ir noriu, kad vyktum drauge. Teks gyventi tarp žmonių. Ar sugebėsi, Amoa?
- Auklė, mano Valdove, ir tarp žmonių auklė. O žmogiškąjį pavidalą aš dar moku išlaikyti.
- Tai būk pasiruošusi.
Auklė dar žiojosi ką sakyti, tačiau nuo durų jau šaukė sargybinis:
- Jo šviesybė Didžiosios Tarybos pirmininkas Šanas!
- Eik ruoštis, aukle, - mostelėjo Akeilė.
- Mano mielas drauge Šanai! – suspindo dirbtine šypsena. – Malonu tave matyti… Retai beužsuki… Matau tave tik tada, kai renkasi Didžioji Taryba.
- Nedrįstu tavęs trukdyti, mano Valdove, - parausvėjo Šanas.
- Ach, ką jau čia! – skambiai nusijuokė. – Ar Taryba jau susirinko?
- Atvyko devyni, mano Valdove. Manau, kad užteks…
- Labai gaila, mano mielas Šanai. Tačiau šiandien man mirtinai reikia visų. Aš atleidau tik Knygų saugotoją, nes daviau jam užduotį. Jūs dar turite laiko. Aš sutvarkysiu keletą reikalų. Ir laukiu jūsų visų.
- Ar, mano Valdove, praneši apie savo sužadėtuves?
- Taip, mano drauge…
- Gal, mano Valdove, teiktumeis bent užsiminti…
- Tu labai smalsus, Šanai. Teks palaukti.
- Gerai, mano Valdove, mes susirinksim visi, - ir išplaukė.
Akeilė metė valiūkišką žvilgsnį į Vyriausiąjį teisėją:
- Tau įdomu?
- O taip, mano Valdove, - atsakė nuoširdžiai.
- Na, šiandien pabūsiu paslaptinga. Eik. Tuoj turėtų grįžti Požemių prižiūrėtojas su kaliniu. Laukiu tavęs Didžiojoje taryboje.
Nitrimas išslinko iš menės. Jis mąstė apie tai, kad Karalystėje kažkas bręsta. Naujoji valdovė Akeilė, Učišos dukra, kažką sugalvojo. Ir ji tai įvykdys iki galo. Ji pasiruošusi geriau negu motina. Didžiajai tarybai, atrodo, ateina liūdnos dienos. Ir čia senį nupurtė siaubas. Gomoris pranašystės! Jos pildėsi tiesiog pažodžiui. Ir dabar priešakyje šmėžavo ŽMOGUS Karalystės soste.


- Mano Valdove, - liokajus Jokas kaip visada įslinko tyliai. – Požemių prižiūrėtojas su budeliu ir kaliniu jau atvyko. Aš įleidau į mažąjį saloną.
- Gerai. Teisingai pasielgei. Žiūrėk, kad manęs niekas netrukdytų.
- Taip, princese Akeile…
Valdovė nusišypsojo. Senis taip kreipdavosi, kai norėdavo išreikšti savo švelnumą. Jeigu jis dabar būtų buvęs savo žmogiškuoju pavidalu, tai Akeilė būtų pakštelėjusi jam į skruostą. Dabar tik nusišypsojo ir iššlamėjo iš menės.
- Osuzai, tu labai greitas. Ir man tai patinka. Kaip gi jaučiasi mūsų kalinys?
- Nežinau, mano Valdove. Aš neišdrįsau jo „išpakuoti“.
- Ką gi… Tai padaryk tą dabar.
- Mano Valdove, drįstu pastebėti, kad tai nelabai atsargu. Mes nežinome, kokia jo dvasinė būsena.
- Nusispjaut man, seni! Aš neturiu laiko žaidimams.
Pamatęs ryžtą ir augantį pyktį valdovės akyse, Osuzas mostelėjo:
- Budeli…
Paskui ištiesė paketą, kurį laikė rankoje:
- Čia Temoro daiktai.
Tuo metu budelis priėjo prie kambario viduryje stovinčio sidabrinio kubo. Jis pridėjo savo delną prie auksinio skritulio. Kažkas negarsiai pokštelėjo. Pasipylė žalios kibirkštys. Kubas padidėjo kelis kartus. Galiausiai dėžė tapo skaidri tarytum stiklinė. Viduje plaukiojo balzgano rūko gumulas.
- Ta – a – ip… Rodos, jis tikrai nekokios būklės.
- Gal palaukim, mano Valdove?
- Ne. Nėra laiko, mano mielas bičiuli…
- Budeli…
Šis ėmė knebinėtis aplink dėžę. Ir po akimirkos viena dėžės siena nuslinko šonan.
Kurį laiką balzgana migla niekaip nereagavo. Po akimirkos ėmė kisti spalva. Iš pradžių tapo juoda. Paskui – tamsiai violetinė. Tada spalvos ėmė keistis taip greitai ir intensyviai, kad sunku buvo sekti. Pagaliau viskas nuskaidrėjo iki įprastos žydros.
- Puiku, Temorai, - šyptelėjo Akeilė. – Dabar pasišnekėsim.
- Pažįstu budelį ir savo sargą. Tačiau tavęs, gražioji ponia, nepamenu…
Akeilė pažvelgė į Požemių saugotoją.
- Mano Valdove, mes nepranešame naujienų nuteistiesiems.
Akeilė linktelėjo ir kreipėsi į Temorą:
- Aš esu Demonų karalystės Valdovė Akeilė. Učišos dukra.
- Nesuprantu. Ar man smegenys toje dėžėje suminkštėjo? Juk nekalėjau aš tiek, kad Učiša numirtų. Net visą laiką iškalėjęs…
- Ilga istorija, - nutraukė Akeilė.
Ji padėjo ant stalo dėžę su Temoro daiktais, atidarė ją ir ėmė apžiūrinėti. Pirmiausia ištraukė kalaviją ir atidžiai jį apžiūrėjo. Šis buvo ne tik geras kaip ginklas, bet ir prabangia rankena su jos motinos monograma.
- Geras ginklas. Tu, kiek girdėjau, buvai geras karys.
Nuteistasis pratylėjo. O Akeilė ėmė toliau kapstytis daiktuose, kol dugne rado drakono odos maišelį irgi su motinos monograma. Iš ten ištraukė auksinį medalioną su grandinėle. Apžiūrėjo jį atidžiai, suspaudė delne, o rankas sudėjo už nugaros ir patraukė prie nuteistojo.
- Taigi, Temorai, tu mylėjai mano motiną?
- Kam klausi, jei žinai?!
- Ei, pagarbiau! – riktelėjo budelis ir pakėlė energetinį botagą.
- Ramiau, ramiau… - nusišypsojo Akeilė.
Kurį laiką ji tylėjo, įdėmiai stebėdama Temorą. Paskui ramiai tęsė:
- Žinai, tu jau sėdi šitoj dėžėj gana ilgai. Kelis kartus terminas tau buvo sutrumpintas. Ir liko tau, jei neklystu, mažiau nei keturi tūkstančiai metų.
Ji vėl patylėjo.
- Turiu tau pasiūlymą. Priklausomai nuo to, ar sutiksi man padėti, tau bus sumažinta bausmė.
Nuteistasis tylėjo. Jis stengėsi valdytis. Tačiau buvo matyti, kad karštligiškai bando susivokti.
- Suprantu tave, Temorai. Tu dabar galvoji, kad tave kažkas nori apgauti ir įtraukti į kokius nors nemalonumus. Ir tu esi teisus. Šioje idiotiškoje šalyje pastaruoju metu vyksta negeri dalykai. Mano motina…
Akeilė vėl nutilo.
- Mano motina buvo kovotoja. Tačiau ji turėjo pernelyg aistringą širdį. Ji tave mylėjo. Bet turėjo paaukoti tave Karalystės labui. Nesu tikra, kad ta auka buvo…
Valdovė nebaigė. Ją kankino abejonės. Buvo pasiryžusi atiduoti savo likimą į buvusio kalinio rankas. Ką tik toks sprendimas atrodė teisingas. Dabar ji abejojo. Žinoma, Temoras mylėjo Učišą. Tačiau buvo nubaustas už tą meilę. Akeilė gi – jo mylėtos moters dukra. Tačiau jos tėvas – konkurentas…
- Mano Valdove, - Jokas privertė Akeilę krūptelėti.
- Kas atsitiko?
- Didžiosios tarybos pirmininkas norėjo pas tave. Aš… neleidau. Tada jis liepė perduoti, kad susirinko visi. Neatvyko tik lordas…
Liokajus staiga nutilo. Ir Akeilė suprato, kad jis nenori kalbėti prie visų. Ji mostelėjo ranka ir pasitraukė atokiau.
- Lordas Kiargas liepęs tavęs, Valdove, atsiprašyti. Jis sakęs, kad prastai jaučiasi…
- Cha! – nusivaipė Akeilė. – Ar jie mano, kad esu kvaila? Ponai, minutėlei jus paliksiu.
- Vyriausiąjį teisėją pas mane! – riktelėjo išlėkdama. – Ir sargybos viršininką!
Kol laukė jų, bėgiojo po menę. Buvo be galo suirzusi. Lordas Kiargas – Temoro tėvas. Motina iškovojo jam vietą Didžiojoje taryboje. Ji žinojo, kad kol atliks bausmę sūnus, tėvui bus sunku. Ji apsaugojo lordą. Tiesa, niekas jo į posėdžius nekviesdavo. Nei motina, nei Akeilė dėl to neprieštaravo. Abiem buvo gana to, kad lordas yra saugus. Tačiau šiandien… Šiandien lordas Kiargas turėjo būti čia. Jis pamatys savo sūnaus triumfą. Arba, blogiausiu atveju, Valdovė Akeilė parodys savo gailestingumą. Ji leis pasimatyti tėvui su sūnumi. Ir sumažins jam bausmę. O…
- Mano Valdove, - Vyriausiasis teisėjas buvo kiek išsigandęs.
- Mano drauge, paimsi dešimt karių ir keliausi pas lordą…
- Mano Valdove, Sargybos vyresnysis Okasa.
- Okasa, duosi Vyriausiajam teisėjui dešimt geriausių savo karių ir liepsi jo klausyti.
- Gerai, mano Valdove.
- Taigi, - ji vėl kreipėsi į Nitrimą. – Vyksi pas lordą Kiargą. Girdėjau, kad jis prastai jaučiasi…
Ji įdėmiai pažvelgė į Vyriausiąjį teisėją. Šis keistai vyptelėjo:
- Jis… visą laiką prastai jaučiasi…
- Taigi. Pastebėjau. Tačiau šiandien tiesiog privalo dalyvauti Didžiojoje taryboje. Jeigu dar nors kiek gyvas, tai privalo dalyvauti. Man nesvarbu, ar jį reikės nešti, vežti, ar kaip kitaip. Nors esu tikra, kad jis apie Didžiąją tarybą nė nežino. Arba bent jau oficialaus kvietimo negavo. O jei atsitiktų taip, kad jis nenorėtų, tai…
Akeilė akimirkai susimąstė ar verta taip rizikuoti. Galėtų perduoti žinutę, kad… Ne! Tai būtų pernelyg didelė rizika. Nieko tam lordui Kiargui nenutiks. Ir ji ryžtingai krestelėjo galvą:
- Pristatysi jį jėga. Viskas.
Valdovė nusigręžė ir patraukė atgal.
- Prašau atleisti… valstybės reikalai…
Ji vėl sugrįžo prie Temoro.
- Aš tau siūlau laisvę… už tai, kad Didžiosios tarybos akivaizdoje prisieksi man ištikimybę…
- Mano Valdove… - Požemio prižiūrėtojo balsas virpėjo. – Tai… tai ne… neįmanoma, mano Valdove!
- Kas neįmanoma, mano drauge? – irzliai paklausė Akeilė. – Kas gali būti neįmanoma man, Demonų karalystės Valdovei?
- Bet, mano Valdove, tu…
- Girdi, Temorai? Jis mano, kad aš esu ne visagalė! O žinai kodėl? Ne. Nežinai. Tau niekas nepasakė. Ogi todėl, kad dingo Atnenopmokas! Dingo ne tik akmuo. Supranti? Dingo ir mano brolis dvynys Akeilis!
Valdovė sunkiai tvardė įtūžį. Ji suprato, kad dabar tam ne laikas. Tuo tarpu nuteistasis sunkiai tvardė siaubą, kuris kibirkščiavo sodria violetine spalva.
Po akimirkos Akeilė kiek susitvardė:
- Ar supranti, Temorai, kokia tragiška MŪSŲ karalystės padėtis? Tau dabar, žinoma, įdomu, kodėl pagalbos kreipiuosi į tave.
Akeilė staigiu judesiu sviedė amuletą nuteistajam:
- Įgyk žmogišką pavidalą!
Truko keletą akimirkų. Ir priešais Akeilės akis stojo simpatiškas vidutinio amžiaus vyras.
- Akeile… - nuteistasis įdėmiai žiūrėjo į valdovę. – Tu… labai panaši į savo motiną…
Jis išlipo iš savo kameros.
- Kodėl tad tau, Akeile, reikia būtent mano pagalbos?
- Todėl, Temorai, kad tu esi vienintelis, kuriuo aš galiu… Pasitikėti, turbūt, būtų netinkamas žodis. Tu tiesiog būsi man skolingas. O tu esi garbingas demonas. Todėl skolą man grąžinsi.
- Tai ką turėsiu daryti?
- Šiandien Didžiojoje taryboje turėsi prisiekti man ištikimybę. Tuoj po to mes abu išvyksim. Na, dar vyks ir mano auklė.
- Išvyksim? Kur?
- Į Žemę.
Temoras tylėjo.
- Aš visai nesuprantu, ką tu ruošiesi daryti. O kas bus, jeigu aš nesutiksiu?
- Jei tu nesutiksi? Aš apsvarsčiau ir tokią galimybę. Pamaniau… tau liks dar tūkstantis metų. Kartą per šimtą metų tu gautum penkių dienų… atostogas. Tuo metu galėtum išeiti iš savo dėžutės. Ir… aš tave aplankyčiau.
Temoras paklausė tyliai ir beveik abejingai:
- Kodėl?
Akeilė nusišypsojo:
- Iš pagarbos savo motinai.
Temoras tylėjo. Ilgai. Akeilė kantriai laukė. Galiausiai pakėlė galvą ir pažvelgė jai į akis:
- Aš sutinku. Man atrodo, kad tu esi sąžininga. Jei sudarytum sandėrį, tu juk laikytumeis žodžio?
- Taip. Ko paprašysi?
- Nieko.


Didžioji taryba šurmuliavo. Paprastai atvykdavo septyni iš penkiolikos. Svarbesniais atvejais – devyni. Šiandien susirinko trylika, nes to pareikalavo ta kvaiša, atseit, valdovė. Šanas pranešė, kad bus paskelbta apie sužadėtuves. Ir visi spėliojo, kurį kandidatą ji pasirinko. Tiesa, Akeilė kiek užtruko. Be to, buvo iškviestas Vyriausiasis teisėjas. Ir negrįžo. Tai gerokai erzino. Visi žinojo, kad žemesnieji pareigūnai yra patenkinti Akeilės valdymu, nes juos visus paskyrė prakeiktoji Učiša.
Kai kantrybė visiems jau baigė išsekti, atsivėrė durys ir įėjo lordas Kiargas.
Akimirkai visi pritilo, o paskui kilo toks triukšmas, kad nors ausis užsikimšk. Niekas nebekreipė dėmesio į kitus atvykusius: Vyriausiąjį teisėją Nitrimą, antspaudo saugotoją Piaką, Vyriausiąjį požemių saugotoją Ozusą. Neatkreipė dėmesio ir į budelį, kuris su savimi tempė kalinio narvą. Visi ėmė rimti tik tada, kai pro duris įžengė sargybos vyresnysis Okasa, o paskui jį sugužėjo apie penkiasdešimt karių žulu.
Nors menė buvo milžiniška, tačiau staiga pasidarė ankšta. Visi pajuto grėsmę.
- Jos Didenybė Demonų karalystės Valdovė Akeilė! – griausmingai išrėkė Okasa, pasisuko į duris ir priklaupė.
Tą patį padarė ir budelis. Visi vyresnieji valdininkai atsistojo. Iš Didžiosios tarybos narių atsistojo tik lordas Kiargas.
Į menę plaukte įplaukė Akeilė. Ji vilkėjo aukso spalvos suknią, kurios ilgiausią šleifą nešė nykštukiniai demonai. Ant galvos žėrėjo Valdovės Učišos diadema. O lydėjo ją keturi milžiniško ūgio žulu. Akeilė ramiai įsitaisė soste. Palaukė kol nurimo šurmulys. Atrodė, kad nepastebėjo, jog Taryba pasitiko ją sėdėdama.
- Mano ponai ir ponios, ištikimi pavaldiniai, - pradėjo ji, sukiodama ant piršto žiedą su Atnenopmoko akimi.
Atrodė nutolusi ir nelabai susivokianti kur yra. Švelniai šypsojosi ir žvalgėsi aplinkui bereikšmiu žvilgsniu.
Atsistojo Šanas:
- Būk pasveikinta, mano Valdove. Telaimina tave Didžioji Dvasia ir telydi tave visuose tavo darbuose…
- Ačiū, mano mielas drauge…
Balsas ir žvilgsnis buvo malonūs, tačiau Šanas krūptelėjo. Niekada Akeilė nevadino jo mielu draugu viešai.
- Ar leisi, mano Valdove, pirmininkauti man?
Akeilė, rodos, kurį laiką mąstė. Paskui maloniu balsu tarė:
- Ne, mano mielas drauge. Šį kartą pirmininkausiu pati. O tu pailsėk.
- Kaip pasakysi, mano Valdove, - iškvėpė Šanas ir beveik sudribo į vietą.
- Kažkas negerai, - sušnypštė į ausį Tarybos narė Oina. – Ji kažką rezga.
Šanas tik galvą papurtė. Tuo tarpu Akeilė ėmė linksmai vesti posėdį:
- O! lorde Kiargai! Malonu tave matyti. Pastaruoju metu nedažnai matomės.
Lordas mandagiai linktelėjo, tačiau nieko neatsakė. Kita vertus, Akeilė atsakymo ir nelaukė.
- Mano ponai, mūsų šiandieninį posėdį norėčiau pradėti nuo gerų darbų. Na, gailestingumo aktu, sakyčiau. Požemių prižiūrėtojau!
- Taip, mano Valdove, - nusilenkė ir pamojo budeliui.
Šis truktelėjo savo krovinį arčiau sosto ir ėmė kartoti procedūrą, kurią jau atliko šįryt.
Tiesą pasakius, kiekvienas sau tyliai spėliojo, kas galėtų būti tas kalinys. Politinių kalinių nebuvo tiek daug. Gal apie dvidešimt.
Akeilė tylomis stebėjo savo režisuotą spektaklį, kruopščiai slėpdama linksmumą. Viskas buvo nuspręsta, ir ji galėjo nė nekviesti Tarybos. Tačiau prieš palikdama Karalystę norėjo pasilinksminti, apkarpydama nagus ir nulaužydama ragus tiems, kurie, tiesą sakant, sugadino gyvenimą motinai, o dabar norėjo tą patį padaryti jai.
Taigi, spektaklis vyko taip, kaip numatė jo režisierė. Budelis neišskaidrino dėžės, tačiau atidarė sieną. Todėl dabar Didžioji Taryba sulaikė kvėpavimą laukdama to, kas pasirodys iš stebuklingos dėžės.
Akimirka. Temoras įgijo žmogišką pavidalą, susitvarkė drabužius ir žengė į laisvę.
Pradžioje buvo tyla. Paskui plyšo toks triukšmas…
- Protestuoju! – rėkė lordas Ūkrepas. – Pro – tes – tuo – ju! Taip negalima! Jis yra karališkas kalinys! Maištininkas! Jis!.. Jis!..
Lordui pritrūko žodžių ir tik žiopčiojo kaip žuvis. Akeilė puikiai žinojo, kodėl jis taip siunta. Lordo Kiargo giminė buvo pikčiausias jo giminės priešas. Todėl jis tiesiog negalėjo patikėti, kad dabar lordas Kiargas vėl turės sūnų.
- Ša! Ponai, prašau patylėti! – užriaumojo Šanas.
Kai triukšmas aprimo, jis kreipėsi į Akeilę:
- Mano Valdove, tu turi teisę bet kam malonę suteikti. Tačiau lordas Temoras yra maištininkas. Karalystės priešas… Jam ir taip kelis kartus buvo sutrumpintas bausmės laikas. Ir…
- Mano mielas bičiuli Šanai, - Akeilė buvo meilumo įsikūnijimas. – Aš suprantu, kad tau pikta. Tačiau turiu tau priminti… Jokiu būdu to nesakyčiau, tačiau, patikėk manimi, to reikalauja mūsų Karalystės interesai. Juk žinai… Visi žinote, kas vyksta. Žmonės, kai kurie žmonės, vadinami magais, grobia mūsiškius ir priverčia vergauti.
- Ar, mano Valdove, manai, kad Temoras mus išgelbės? – tyliai paklausė Udrakas.
- Ne, - ramiai atrėmė. – Tačiau kuo daugiau mūsų bus, tuo geriau.
Ji nutilo.
- Gana! – pagaliau papurtė galvą. – Tęskime. Lorde Temorai, lordo Kiargo sūnau, prieik.
Temoras priėjo, priklaupė ant vieno kelio, nulenkė galvą ir ištiesė savo kalaviją Akeilei. Ši atsistojo, paėmė kalaviją, ištiesė jam virš galvos. Lordas Temoras pridėjo ranką prie krūtinės ir tvirtu balsu pasakė:
- Aš, lordas Temoras, lordo Kiargo sūnus, prisiekiu tau, Akeile, Demonų karalystės Valdove, savo ištikimybę ir pavaldumą. Prisiekiu savo ir savo šeimos vardu.
Pastarąjį sakinį jis pridėjo pats.
Akeilė palietė kalaviju kairįjį Temoro petį:
- Priimu tavo priesaiką, lorde Temorai. Grąžinu tau tavo kalaviją. Kaukis juo už mūsų Karalystę.
Temoras atsistojo, paėmė kalaviją ir prisisegė prie šono.
- Ką gi, lorde Temorai, dėkoju už ištikimybę, - Akeilė grįžo į savo sostą. – Užimk vietą šalia manęs. Lorde Kiargai, gal ir tu malonėtum užimti vietą šalia…
Kiargas priklaupė priešais Akeilę:
- Ačiū tau, mano Valdove. Niekada nepamiršiu to, ką padarei man… mano sūnui. Visa siela pritariu savo sūnaus priesaikos žodžiams. Prisiekiu ištikimybę tau, Akeile, Demonų karalystės Valdove. Tiesa, ginklu aš jau nebegaliu pagelbėti, bet…
- Lorde Kiargai, rasime užduotį ir tau. Be to, kartais užduotys, kurioms nereikia ginklo, būna dar sunkesnės. Stokis šalia sūnaus, lorde Kiargai.
Tėvas ir sūnus nepuolė glėbėsčiuotis. Tai nebuvo įprasta tarp demonų. Tačiau nuo jų sklido gera energija. Ir net Akeilė akimirką buvo pasiryžusi patikėti, kad viskas bus gerai. Deja…
Sargybos vyresnysis atlapojo duris ir kiek sutrikusiu balsu pranešė:
- Jo Šviesybė Afehas!
Akeilė atsistojo ir puolė iš menės. Ji norėjo sutikti tėvą dar už menės durų. Tačiau nesuspėjo. Tą akimirką, kai pamatė tėvo veidą, suprato, kad šiandien bus lemiama kova. Na, taip. Ji žinojo, kad teks susiremti su Didžiąja taryba. Tačiau su tėvu… Tikėjosi, kad jis nesužinos apie šios dienos Tarybą. Stengėsi nuo tos žinios apsaugoti. Jis buvo užsiėmęs meilužėmis, pramogomis, brangenybėmis. Ji taip tikėjosi…
Pro duris jau įsiveržė Afehas.
- Tėve! – pastojo duris. – Prašau išeiti!
- Tu manęs neišvarysi! Ne – iš – va – ry – si! Tu – neturi teisės! Valdovas esu AŠ!
Jis pastūmė Akeilę ir patraukė link sosto. Moteris atsisuko ir pamatė triumfą Šano ir kitų akyse. Ir neviltį – Temoro ir jo tėvo. Dabar. Arba bus vėlu.
- Lorde Afehai! Stok! – pasakė taip griežtai, kad net šalia stovintis karys žulu krūptelėjo. – Nedrįsk artintis prie MANO sosto!
Afehas irgi krūptelėjo. Jis sustojo ir lėtai atsigręžė. Akeilė matė, kad tėvas nesivaldo. Jis, kaip ir visi lepšiai, būdavo tylus. Tačiau kai pasiusdavo, tai nesusitvardydavo.
- Tu! Tavo motina buvo kekšė! Ir tu – tokia pat! Tai mano sostas! Jau tada, kai vedžiau tavo motiną, sostas turėjo būti mano! Bet aš nusileidau. Tačiau tau!.. Tau niekada nenusileisiu! Nie – ka – da!!!
Jis dar kažką rėkė, tačiau Akeilė jau nebesiklausė. Ji plėšriu žingsniu pripuolė prie rėkiančio Afeho, ištiesė ranką ir stipriai trūktelėjusi nutraukė nuo jo kaklo apsauginį amuletą.
- Lorde Temorai!
Tėvas nespėjo susivokti, kai buvo nuginkluotas.
- Vyriausiasis teisėjau!
- Klausau, mano Valdove…
Didžioji taryba nuščiuvo. Jie dar nesuprato kaip elgtis. Todėl Akeilė skubėjo:
- Šiandien pat sukviesk Tribunolą! Vyriausiasis požemių prižiūrėtojau!
- Klausau, mano Valdove!
- Suimk lordą Afehą!
Ji rizikavo. Viskuo. Žinojo, jeigu dabar jos paklausys, uždarys tėvą į tą dėžę, iš kurios ką tik išlaisvino Temorą, tai bus pergalė. Tada liks tik smulkmenos. Tribunolas tikrai priims apkaltinamąjį nuosprendį. Jai liks susitvarkyti tik su Didžiąja taryba. O Didysis Temorpai! Leisk man įgyvendinti savo planą iki galo…
Visgi ji nesuklydo daugiausia dėmesio skirdama ir draugų ieškodama tarp vykdytojų. Požemių prižiūrėtojas reagavo žaibiškai:
- Budeli!
- Klausau, pone…
Ir niekam nespėjus atsitokėti lordas Afehas, nelaimėlis Učišos vyras, Akeilės tėvas, atsidūrė toje dėžėje, iš kurios jis niekada nebeišeis… Ji jokiu būdu šito neleis! Nebent jos nebebūtų gyvos…
O štai tada kilo triukšmas. Didžiulis. Neapsakomas. Tačiau Akeilei jau buvo vis vien. Ji sudribo soste, tvirtai spausdama rankoje tėvo amuletą.
- Mano Valdove, - išgirdo šalia lordo Kiargo balsą. – Gal tau vertėtų pasišalinti…
- Ne, mano bičiuli, aš beveik laimėjau. Dabar turiu neleisti jiems atsikvošėti.
- Temorai, pakviesk Okasą.
- Tuojau, mano Valdove.
Po akimirkos Sargybos vyresnysis jau priklaupė  priešais.
- Okasa, būk pasiruošęs. Jei kas, nežiūrėk jokių titulų. O dabar, mielasis, riktelk, kad visi užsičiauptų.
Kareivis atsistojo ir užkriokė:
- Tylos! Kalbės jos didenybė Demonų karalystės valdovė, - jis akimirkai sutriko, bet greitai užbaigė. – Mūsų Valdovė Akeilė!
Pamažu visi nurimo. Tada Akeilė atsistojo ir išdrožė trumpą kalbą:
- Aš, Demonų karalystės Valdovė Akeilė, skelbiu tokį savo sprendimą. Pirma: Didžioji taryba paleidžiama. Antra: aš kuriam laikui išvykstu, todėl Karalystę palieku valdyti Lordui Valstybės Kancleriui. Juo skiriu lordą Kiargą. Trečia: Vyriausiuoju ir vieninteliu teisėju skiriu jo šviesybę Nitrimą. Ketvirta: Vyriausiuoju požemių saugotoju skiriu Ozusą. Penkta: Vyriausiuoju kariuomenės vadu skiriu Okasą. Šešta: Vyriausiąja karūnos brangenybių, antspaudo ir rūmų saugotoja skiriu Iladą.
Kurį laiką buvo tylu tylu. Tada atsistojo Didžiosios tarybos pirmininkas Šanas:
- Mano Valdove, labai gerbdamas tave turiu pasakyti, kad tu neturi teisės paleisti Didžiąją tarybą, nes tai draudžia mūsų Karalystės Įstatymas.
- Draudžia, sakai… - piktai nusišypsojo. – Ksardai?
- Taip, mano Valdove, - senis priėjo prie Akeilės taip sunkiai, tarytum prie kojų būtų pririštos girnapusės, ir ištiesė valdovei Įstatymo foliantą.
Temoras nervingai krustelėjo:
- Mano Valdove…
- Viskas gerai, lorde Temorai.
Tada ji pasisuko į Didžiąją tarybą:
- Ponai, šiandien mano rūmuose drugelių diena.
Ji suspaudė foliantą rankoje, o kai atgniaužė kumštį, nuo jos delno pakilo spiečius auksinių drugelių. Akeilė peržvelgė susirinkusiuosius ir nusišypsojo:
- Lorde Temorai, ar pasiūlysi man ranką?