Didžiosios sodybos akys

Tas senas, bjaurus tvartas dingo. Anksčiau jis badė akis lopytu, skirtingų spalvų šiferio stogu, o jo durų nebuvo įmanoma normaliai atidaryti – jas tekdavo sunkiai kelti nuo žemės. Vietoj langų buvo tik vėjo pūčiama plastiko plėvelė.
    O dabar toj vietoj yra senas, bet atjaunėjęs namas su nauju, tvirtu stogu, pasipuošusiu vėjalentėm. Pastatas naujai apkaltas, turi milžiniškas akis – visai kaip tuose japoniškuose filmukuose, kur herojai žiūri plačiai ir viską supranta. Tos akys stebi mane ir mamą.
    Aš stipriai įsikibusi į mamos sijoną. Man reikia jos visos: kiekvieno žvilgsnio, kiekvieno žodžio, visų jos rankų. Ir mama man tai duoda. Ji neina prie kompiuterio, neima telefono, nerašo laiškų, ji žaidžia su manimi, kol pavargsta saulė. O tas namas mums tapo artimu bičiuliu, kuris visada čia, mūsų kieme. Jis žiūri savo didelėmis akimis ir, atrodo, stengiasi viską suprasti.
    Jis supranta, kodėl mama man šypsosi, nors jos akyse tūno didelis nuovargis, kurio aš dar nemoku pavadinti. Mama atiduoda man visą savo laiką, bet atrodo, kad dėl to ji pati pasidaro vis mažesnė ir mažesnė. O mūsų bičiulis namas – animukas žiūri į mus abi: mama šiandien vėl nieko nespėjo, nes visas jos pasaulis buvau aš.