Kur tavo mamytė?

Centrinėje miestelio dalyje šurmuliavo besilinksminantys gyventojai ir atvykę svečiai. Kursavo šventinis traukinukas, garsiakalbiai plyšo nuo linksmų, ritmingų dainų. Tėvai leido vaikams išbandyti savo jėgas mėtant žiedus ant kuoliukų dėl progos laimėti didelį pliušinį meškiną su raudonu kaspinu. Ore tvyrojo saldūs skanėstų kvapai – cukraus vatos, kukurūzų spragėsių ir karamelizuotų migdolų. Ištisai skambėjo mažųjų juokas ir entuziazmo kupini šūksniai, sklindantys nuo atrakcionų.
Kitoje miestelio dalyje, drėgnoje žolėje, sėdėjo vaikas, neturintis nė trijų metų. Jis delniukais skabė kiaulpienes. Didelės žalios akys susidomėjusios stebėjo žolę ir vabzdžius. Rudi, vešlūs plaukai blizgėjo, o kelnes jau „puošė“ purvo dėmės.
Kartą jis buvo paliktas laiptinėje, tamsoje, už turėklų. Kitą kartą – visą naktį veikiančioje skalbykloje už komodos. Reikėdavo vietos, kur jo nepastebėtų pernelyg greitai, kad žmonės nepradėtų klausinėti ir nesukeltų problemų motinai. Šįkart tai buvo automobilių aikštelės pakraštys. Arčiau vidurio įrengti žibintai skleidė blankią šviesą, viliodami drugių spiečius. Netoliese stovėjo jau nedirbanti maisto prekių parduotuvė – virš jos durų įkyriai skambėjo vėjo siūbuojamas varpelis.
Atgniaužęs pirštus berniukas smalsiai apžiūrėjo sumaigytą gėlės žiedą. Pavartė jį rankose. Pamėgino užsikišti už ausies, kaip buvo matęs filmuose, paskui atsargiai palinko, įkvėpė ir užsikosėjo. Galiausiai įsidėjo laimikį į kišenę. Gėlė per audinį švelniai prigludo prie kojos.
Motina vis dar negrįžo. Prieš maždaug dvidešimt minučių ji atsivedė sūnų į šią vietą skersgatviais. Tuomet maža rankutė buvo tvirtai įsikibusi į drebančią suaugusiosios plaštaką. Vakaras dar nebuvo labai šaltas, tad tikrai ne žvarba kėlė tą drebulį. Berniukas to nesuprato, tačiau vis tiek stipriau suspaudė pirštus. Jis taip pat nesuprato, kodėl motina vedasi jį tolyn, o ne į mugę, kaip anksčiau buvo žadėjusi, tačiau žinojo viena: jeigu ims per daug zyzti ar rodyti kaprizus, gaus pylos. Todėl pakluso. Viskas būdavo daug geriau, kai jis tylus ir ramus, nors neretai negalėdavo susilaikyti. Juk tebuvo vaikas.
Jis buvo matęs mamą keistai klupinėjančią ir vis gurkštelinčią iš stiklinio butelio. Matęs, kaip ji nuslenka už medžio ar krūmo nusilengvinti. Tą vakarą ji darė tą patį – sustojo prie konteinerio vidury niekur, piktai liepė sūnui nusisukti už krašto, kad nematytų, o sugrįžusi ištuštino užverstą butelį. Paskui išėjo į prieblandą, apsimetusi linksma. Prieš vyresnius, kažkodėl dažniausiai ūsuotus ir pilvotus dėdes, ji imdavo elgtis kone mergaitiškai, o šie, lyg rimti verslininkai, kalbėdavo apie pinigus, paslaugas, mainus, kartais trindami delnus, kol iš burnos kone tįsdavo seilės. Paskutinis tą vakarą regėtas mamos vaizdinys buvo toks: mašinų aikštelėje ji, toldama, atgalia ranka jam pamojo ir sušnibždėjo greitai grįšianti, o šalia slinko besijuokiantis, patenkintas stambių kojų ir didelio pilvo siluetas.
Temo. Belaukiant mamos, šalia, ten, kur nebesiekė šviesa, netikėtai iškilo aukštas, liaunas šešėlis.
– Ar viskas gerai? – apsidairęs paklausė nepažįstamasis. Jo pažastyse tamsavo prakaito dėmės, o rankoje jis laikė ilgus, spalvotai įpakuotus, dryžuotus saldainius. Vienas kyšojo išluptas, drėgnas, su dantų žymėmis, prie jo buvo prilipęs plaukas. Virš lūpos švietė vos pradėję kaltis menki, juodi ūseliai. – Ką čia veiki vienas? Kur tavo mamytė?
Susigūžęs vaikas apsižvalgė.
– Ko lauki? – paklausė vyras. Iš jo burnos tvoskė alumi.
Tą akimirką iš perpildyto, žalio konteinerio, stovėjusio prie galinio parduotuvės išėjimo, iškrito stiklinis butelis ir sudužo. Berniukas krūptelėjo. Tai pamatęs atėjūnas išsišiepė.
– Kalbėsi su manimi? – paklausė jis. – Gal nori saldainio? Štai, žiūrėk.
Ilgi pirštai su purvinais, nekirptais nagais paniro į plačią palto kišenę, tačiau berniukas tik papurtė galvą.
– Geerai, – nutęsė nepažįstamasis. – Gal tada nori į mugę?
Jis vis dairėsi per petį, stebėdamas, ar niekas neateina.
– Galiu nuvežti. Tik pasakyk, ar tu ko nors lauki, toks mažas ir gražus berniukas.
– Ma-ma, – išlemeno vaikas.
– Viskas gerai, aš draugas, – pasilenkęs ėmė įtikinėti jaunas vyras, apsilaižęs sukepusias lūpas. Burnos kamputyje tamsavo pridžiūvusios karamelės likučiai. – Mudu su tavo mamyte iš tikrųjų susitarę. Ji paprašė, kad trumpam tave prižiūrėčiau.
Kai pasilenkė arčiau, iš palto kišenės jam po kojomis iškrito tas pats dryžuotas, išluptas saldainis. Jis staigiai jį pakėlė.
– Nedovanotina, – sumurmėjo panosėje.
Pradėjo lyti. Nepažįstamasis užsidėjo gobtuvą.
– Mielasis, lietus tuoj įsismarkaus. Greitai labai atvės. Čia tu sušlapsi ir sušalsi. O ten smagu. Galėsi pasislėpti po dailiu cukraus vatos sunkvežimio stogeliu. Arba po atrakcionų bilietų kiosku.
Vaikas nesijudino iš vietos.
– Jeigu nori, lik čia, – neatlyžo vyras, – bet mama dabar mugėje. Ateis tavęs pasiimti tik po kelių valandų.
Jis įsikišo ranką į kišenę ir nervingai glamžė kyšančią plastikinę, blizgią saldumynų pakuotę. Mažylis sutriko, nežinojo, kaip elgtis. Nusisukęs vyras pradėjo lėtai tolti. Netrukus pasigirdo lengvas šiurenimas žolėje – berniukas vis dėlto nedrąsiai patraukė paskui.
– Mamytė apsidžiaugs, kad apsigalvojai, – atsidusęs iš palengvėjimo pagyrė nepažįstamasis. Jis švelniai paplekšnojo gležną petį, paskui, apsidairęs, nesmarkiai stumtelėjo, padėdamas judėti link seno automobilio, skęstančio prieblandoje.
Netikėtai berniukas ėmė šauktis mamos. Vyras skubiai puolė jį raminti:
– Ššš!
Pajutęs griežtą toną mažylis pravirko dar garsiau, o jaunuolis vis kartojo:
– Vedu tave pas mamytę, supranti? Nustok.
Grabaliodamas vaikas suėmė iš nepažįstamojo kišenės kyšantį saldainio popierėlį, ir vyras vos neplekštelėjo jam per pirštus.
Visa tai matė ir girdėjo vienintelė praeivė – vidutinio amžiaus moteris, skubėjusi namo pasislėpti nuo lietaus. Akimirką ji sudvejojo, nes kažkas pasirodė nenatūralu, tik negalėjo pasakyti, kas būtent. Tačiau stiprėjantis lietus ir spartus žingsnis nebepaliko laiko ilgiau svarstyti. Galiausiai ji nuėjo.
Automobilio salone senų audinių kvapas maišėsi su per saldaus oro gaiviklio šleifu ir drėgnu, kiek pelėsiniu dvelksmu. Ant grindų mėtėsi cigarečių pakelis, šoninių durelių dėtuvėje barškėjo butelis su iš nervų nuplėšta etikete. Važiuojant priekiniame veidrodėlyje sustingęs nepažįstamojo žvilgsnis tai pasirodydavo, tai dingdavo, užleisdamas vietą sučiauptoms lūpoms, iš kurių kyšojo purvinas dantų krapštukas. Vairuotojas mėgino įjungti radiją, tačiau sukiojant rankenėlę girdėjosi vien statinis traškesys.
– Velnias, – sušnypštė jis ir, piktai išjungęs imtuvą, ėmė įnirtingai niūniuoti.
Dar važiuodami miestelio gatvėmis jie pravažiavo reklaminį stendą su mugės plakatu. Jame ryškiomis neoninėmis spalvomis apšviesti atrakcionai, maisto furgonai ir palapinės kvietė užsukti. Vyro veidą lyg švelnus makiažas skaistino mėlyni ir purpuriniai mugės šviesų atspindžiai. Nevalingai trūkčiojanti akis išdavė įtampą. Už pakaušio, tolumoje, sukosi mirguliuojantis apžvalgos ratas.
– Atsiprašau, labai atsiprašau, – tarė vyras, bet nepaaiškino, dėl ko gailisi: dėl neveikiančio radijo, dėl to, kad neatidarė lango prapūsti pradvisusiam orui ar dėl to, kad automobilis jau nutolęs nuo gyvenamųjų namų, važiavo į priešingą nuo linksmybių pusę. Vaikas nesuprato, kas vyksta, bet vis dar tikėjosi greitai išvysti mamą.
Kai, pasiekus kelionės tikslą, berniuką pažadino iš miego, virš savęs jis išvydo du didelius, jį tyrinėjančius veidus.
– Sveikas atvykęs, – pasakė kreivais dantimis išsišiepusi moteris, storu ir grublėtu pirštu liesdama jo švelnų skruostą. Ant nuogos apykaklės rudavo gausybė strazdanų. Nuo plačių ausų karojo du dideli, neskoningi auskarai. Nosį rietė močiutiški kvepalai. – Ar žinai, kas yra rūsys? Turėsi būti labai geras. Pažadi?
Vėliau šiuose namuose ta moteris ne kartą tiesdavo jam delną su vyšniomis, nenuskabytais tamsiai žaliais koteliais, ant kurių matydavosi nešvarumų grumstelių ir, lyg kalbėtų su pelyte, ragindavo:
– Nagi, štai, tik pažiūrėk, ką atnešiau. Kokių gardumynų turiu. Nebūk nedėkingas, imk, kol neapsigalvojau.
Kartais už jos, šešėlyje, susiėmęs už galvos ir linguodamas arba nervingai kramtydamas vienos rankos nagus, nes kitoje puikuodavosi butelis, verkšlendavo tas aukštas, liesas vyras, atvežęs berniuką į šiuos namus.
– Negerai, negerai, ką mes padarėme. Šitaip negerai, Dievas mus nuteis.
Prisirpusiomis uogomis kvepiančioje rūsio tamsoje jis slėpdavosi už moters, kalbindavusios berniuką, todėl jo akių išvis nebūdavo matyti. Veidas primindavo vieną didelę, sriūbaujančią burną, besišaukiančią viešpaties. Tik suboluodavo šviesi nosinė, ir vyrui išsišniurkštus ji vėl bejėgiškai nusvirdavo palei kelius ir virpėdavo lyg galutinai pasidavus. Ta nosinė būdavo pirmas dalykas, kurį vaikas pamatydavo aukštaūgiui vyrui įžengus į tamsią, vėsią požeminę patalpą, tapusią jo kambariu. Su ja pagrobėjas kartais perbraukdavo dulkėtą, klibantį stalą, tačiau prieš tai vis patikindavo, kad audinys švarus. Tada atnešdavo ką nors skanaus – pavyzdžiui, braškinį pieno kokteilį su ledais ar bandelę su šokoladu. Palinkėjęs gero apetito, dar pridėdavo pirštą prie lūpų, leisdamas suprasti, kad visa tai turėtų likti jųdviejų paslaptimi.
– Paskui galėsime pažaisti arba pagiedoti giesmių mūsų viešpačiui, – pareikšdavo jis susižavėjęs, su keistu nekantrumu akyse, lyg tikėdamamasis iš berniuko nežaboto džiaugsmo pliūpsnio. Tačiau to nesulaukęs netrukus užgesdavo, pečiai susitraukdavo. – Viešpatis kantrus, – sumurmėdavo tvarkydamas nešvarius, vakarykščius indus.
Stambioji moteriškė tam vyrui kėlė baimę.
– Nustok pagaliau žliumbti, – grubiai mestelėdavo ji šalia virkaujančiam bendrininkui, ir šis pasišalindavo iš vėsaus, priplėkusio, įvairaus šlamšto prikrauto rūsio. Neretai ką nors užkliudęs gailiai aiktelėdavo.
– Ar pažadi būti geras? – pirmą vakarą pikčiau perklausė nekantraujanti šeimininkė.
Berniukas linktelėjo taip, kaip linktelėdavo mamai, kai ši ką nors liepdavo.
– Puiku.
Jie išėjo nepasiteiravę, ar jam nešalta, neįjungę nei šildymo, nei daugiau šviesos. Net nepasidomėjo, ar berniukas alkanas. Vis dėlto toliau, prie kampo, stovėjo metalinis dubenėlis su pilka, skysta buza. Dar toliau, po atsilupusia palange, voliojosi numestas dėmėtas pledas, labiau primenantis guolį kiaulei negu žmogui.
Likęs vienas mažylis prieblandoje išsitraukė sumaigytą gėlės žiedą ir ėmė skabyti dar likusias žiedlapių dalis. Jis buvo pratęs kuo nors užsiimti, kai nerimaudamas laukdavo paliktas be priežiūros.
– Vienas, du... – tyliai skaičiavo plėšydamas.
Labai įsiklausius, pro mažytį rūsio langą buvo galima išgirsti, kaip smarkiame vėjyje linguoja vyšnia.