Auka

Kas žmogus, jei ne prisiminimai?

Kas mes esame, jei ne tie iš galūnes rakinančios baimės nutylėti žodžiai,
kurie kruvinais keliais šliaužia paskui mus?

Tavo išdžiūvusio kraujo klane, savo jauną atvaizdą matau.
Gerkluose - mėlynės, užspausti komplimentai,
kurie gilioj nakty primena,
jog jų išlementi nesugebėjau.  

Mano planuose laikrodis tiksėti turėjo,
o po tavęs paliko spengiančią tylą priešais vakaro užsiniaukusį dangų.

Ir toliau šoksi žvakės liepsnose, ir toliau tavo toksinais kvėpuosiu,
šiluma drebančius delnus deginsiu.