Ir pajunti

Kaip skuba laikas — arba taip atrodo,
Nusiprausia savim ir vėl išlieka
Pavasariais pabudusiais ant sodo
Ir pajunti — nebeskubi jau niekur.

Lyg būtų kas galvoj įkinkęs vėją,
Kuris nešioja mintis kur tiktai nori
Ir pajunti — jau medžių lapais skrieji,
Prausies rasom ir saulę pabučiuoji.

Ir nesvarbu, kur veda laiko kelias
Nueisi ten, kur ir turėsi būti,
Jis mumyse numiršta ir vėl kelias
Sugriždamas į trapią savo būty.

Ir kvepia vėjas žaliom obelim -
Pavasaris per širdį basas eina
Ir pajunti - kaip laiko savastim
Visus kelius  būtis per mus praeina.