Plukės žydi

Norėčiau apdainuoti gėles,
Bet pirma joms rašysiu eiles.
Štai jau šypsosi plukė daržely,
Saulei šviečiant iškleidus žiedelį.

Dar nedrąsiai pavasaris kalba,
Per žemelę, per šaknų maldą.
Ir kiekvienas žiedelis mažytis
Saugo tylų pasaulio rytą.

Vėjas glosto jų lengvą svajonę,
Lyg paslaptį šnabžda kiekvieną.
O spalvos – lyg širdies atodūsiai –
Išsilieja į dieną naująją.

Ir suprantu – nereikia skubėti,
Gėlės moko tiesiog… pabūti.
Kai žydi jos – ir siela pražysta,
Ir pasaulis tampa truputį… mūsų.

Norėčiau apdainuoti gėles,
Bet pirma joms rašysiu eiles.
Štai jau šypsosi plukė daržely,
Saulei šviečiant iškleidus žiedelį.

Ei, pavasari, kur tu skubi?
Žiedais barstai takus tyliai!
Juokias gėlės, linguoja žolė,
Ir širdis jau šoka drauge.

Spalvos šoka lengvai vėjyje,
Juokas skamba kiekvienam žiede,
Net ir žemė tyliai dainuoja –
Gyvenimas vėl atsinaujina!