Alyvinės naktys

Šešėlių ištįsęs grakštumas,
Į vakaro tylą sustingęs,
Čia laikas – tik keistas atstumas
Bevardėj ramybėj pradingęs.

Pro sielos vertybių kiaurymę
Tik aidas be garso nukrinta –
Mes patys ją buvom pamynę,
Mes patys joje užgesinti.

Ir medžiai lyg apverstos šaknys
į dangaus įsčias įauga,
Užgimsta alyvinės naktys
Ir trapų grakštumą išsaugo.

Viršūnių bekraštis  tas gylis
Įtraukia lyg prarajų ugnys,
Čia kalba tik tas, kas nutilęs
Prie savo vidinės bedugnės.

Iš lėto nusėda ant veido
Šviesos nelygios dulkėtumas,
Lyg mus kas į vidų įleido,
Kur baigiasi sielų sunkumas.

Ten upės tekėdamos snaudžia
Alyvinėj aspindžio gijoj,
Tinklą šešėlių nuaudžia,
Kuris mus į vienį suvijo.

Tik pulsas dar tvinksi  po oda –
Mes esam, mes buvom, mes būsim,
Kol laiko trapioji briauna
Atsisuks į alyvinę pusę.