Prie Vėlykų stalo

Vėlykų stalas. Jie aukoja avinėlį.
Ar šiandien jis turėjo prisikelti?
Liepsnelė žvakės spingčioja ir žėri,
Vilkų šešėliai susigėsta gerti

Dar šviežią kraują. Bando prisidengti -
Dantis ir uodegas už durų pakabina.
Bet vis dar tiki - mirti  ar gyventi,
Kad gali išrašyti man leidimą.

Geriu su jais pernykščią meilės sulą,
Ir tik iš skonio suprantu, kad kraujas...
Ir vėl ten pat - o dieviškas naivume -
Mane vedi, šviesos pripildęs saujas,

Nes dar tikiu šventa ugnim tyrumo,
Kuri visus nuo nuodėmių apvalo,
Prie deginančio mus erškėčių krūmo,
Taip pat kaip prie šventų Vėlykų stalo.

Čia stoviu tarsi Eglė be karūnos -
Dėl ko, broleliai, jūs mane prakeikėt?
Štai koks tas jūsų išvirkščias gerumas...
Apaugt spygliais man reiškia prisitaikyt.