Bunda iš lėto apkvaitusios lankos,
Nuplovė lietus paskutinį jau miegą
Ir stiebias į saulę pavasario rankos,
Įkinkiusios vėją į žolę, į žiedą.
Kregždžučių sparnai raižo melsvą padangę,
Kur laikas atjojęs - saulėtas ir žalias
Ir viskas kartojas - gyvybės išalkę
Pavasario žingsniai į pumpurus gerias.
Susprogsta tyla į alsavimą gyvą, -
Į virsmą būties, kurs gyvybę išjaus,
Kad saulėtais žingsniais paskelbt atgimimą
Į viltį ir meilę, į širdį žmogaus.


Daiva Rameikienė


