Chimeros šešėlis

Laukimo neviltis sunkesnė už pačią kančią.
Kūną, parklupdytą ant kietų akmeninių grindų, vis labiau kausto sąstingis. Ir siaubas, gniaužiantis vidurius.
Keliai skaudžiai remiasi į akmens briauną. Nutirpusios rankos surištos už nugaros. Sprando oda jaučiu jo šiurpą keliantį buvimą šalia-  sugniaužęs mano petį laiko sunkus sargybinio delnas.
Kita ranka nuleista palei šoną, akies krašteliu matau durklo ašmenis, atspindinčius gausybės žvakių liepsnų blyksnius. Salė išdabinta. Matyt neeilinė proga, mintyse karčiai šypteliu.
Mano galva paklusniai nulenkta, o žvilgsnis, įbestas į grindis, užstringa ties įtartinu įdubimu šlifuotame akmens paviršiuje. Negilus dubenėlis su ilgu grioveliu, spinduliu nusitęsiančiu link sosto pakilos, stūksančios apvalios salės vidury. Labiausiai nerimą keliantis yra šios nutekėjimo sistemos dugnas- šlykščiai rusvos spalvos. Gerklę užgniaužia  vimdantis suvokimas, kas nudažė šiuos latakus. Ir tai ne rūdys.
Iš padilbų vogčiomis apžvelgiu salę, savo likimo draugus, ratu suklupdytus suskaičiavau jų  aštuonis vyrus. Tvirti kūnai, sunkumų gerokai sutaršyti veidai- tikriausiai kariai. Už kiekvieno jų, kaip ir už manęs, stovi po sargybinį. Dar porą ginkluotų sargų saugo duris. Jie visi vienodai apsirengę, tačiau be kaukių, nė menkiausio bandymo slėptis. Matyt tai, ką daro, nelaiko gėdingu. Patalpoje esu vienintelė moteris. Galva ima svaigti, išpila šaltas prakaitas, drebu kaip košiant žvarbiam vėjui. Tulžis pakyla gerkle ir pradedu žiaukčioti. Sulaukiu stipraus kumščio smūgio į nugarą. Suprantu įspėjimą- nedrįsk gadinti to, kad ir kas čia vyksta. Įkvėpiu padriką oro gurkšnį, bandydama neapsivemti. Nenoriu sužinoti tokio savo akibrokšto pasekmes.
Galiausiai sudejuoja praveriamos sunkios durys.
Sienomis, kolonomis ir lubų skliautais nuaidi tvirti žingsniai-  pagaliau bent kažkoks sujudimas. Taku, vedančiu link sosto, lėtai žingsniuoja aukštas pusnuogis vyras. Keli sargybiniai, stovintys arčiau durų, pasitinka jį pagarbiai nuleisdami galvas. Iš nuostabos išpučiu akis- nejaugi tai tikrai gali būti JIS? Nepažįstu anei vieno mačiusio užkariautojų generolą, bent jau gyvų liudytojų po tokios akistatos paprastai nelieka, tačiau gandai apie jo kariuomenės negailestingumą neaplenkė nei vienų ausų Cinerijoje.
Ar tai tikrai gali būti pats Ksarijus? Knieti pažvelgti į veidą, įsižiūrėti atidžiai, kad jau pasitaikė proga, išvysti visų mūsų žemių sielvarto šaltinį.
Galiausiai, tai juk paskutinis vaizdinys, kurį regiu šiame gyvenime.
Basas. Aukštas ir tvirtas tartum pats būtų viena iš salės kolonų, tokių pat plačių pečių. Tiesus ir nepalenkiamas.
Juodi plaukai, išskusti ties pakaušiu, nuo kurio žemyn stuburu nusitęsia įmantrus tatuiruočių raštas, ir dingsta už juodų kelnių juosmens. Nuo diržo žemyn nutįsta ilgas juodas šleifas iki pat kulnų, besiplaikstantis valdovui žengiant. Turbūt kaži kokie ritualiniai rūbai?
Priartėjęs prie akmeninio sosto, vyras sustoja. Kurį laiką žiūri į jį nenusakomu tamsių akių žvilgsniu. Abejingas jo veidas akimirkai persimaino, jame kaip romaus baugaus vandens paviršiuje suraibuliuoja dvejonė? Pagieža, panieka? O gal man tik pasivaidena.
Galiausiai generolas, pabudęs iš trumpalaikio sąstingio, atsisėda sostan ir atsilošia. Tada sosto akmuo pradeda keistis. Atkaltės raižyti ornamentai tarytum atgyja. Pasigirsta pavieniai kitų kalinių nuostabos šūksniai. Ne, ne tarytum, jie atgyja iš tikrųjų! Gyvačių kilpos ima raitytis, gorgonų galvos, kaip nukirstos, nurieda į šonus, prasiskirdamos. Iš atsivėrusio tarpo išnyra išsišiepusi pilka būtybės galva- makabriška kaukė, sustigusi metamorfozėje tarp moters veido ir pabaisos. Jos kraupi burna dar labiau prasižioja, apnuogindama antrą ir trečią eilę aštriasmailių dantų.
Pasigirstą kūną veriantis šnypštimas, kaip šnypščia sužeistas pasiutęs žvėris, kaip šnypščia į vandenį panardinta įkaitus geležtė.
Chimera iššiepia klaikius nasrus ir įsikanda valdovui į pakaušį. Vyro kūnas ūmiai įsitempia, jis nešaukia, tačiau raumenys trūkčioja, žandikaulis tvirtai sukąstas, veidas blyškus kaip nebūties. Juodos akys žvelgia tiesiai į lubas. Jis kenčia.
Žiūriu į šį protu nesuvokiamą teatro spektaklį nuščiuvusi, prasižiojusi ir nė nekvėpuodama.
Atrodo šlykštu jausti žmogišką užuojautą šiam žudikui. Bet aš jaučiu. Tuo pat metu bijodama akimirkos, kai baigsis JO agonija. Nes tada, spėju, laikas kentėti ateis mums.

Mano lūpos pačios, vos krūpteldamos, pradeda melsti, kartodamos tą patį žodį- prašau prašau prašau... Begarsiai. Virpėdamos. Nežinau pati, ko meldžiu- košmaro pabaigos, pasigailėjimo- sau, mums, JAM?
Ašaros srūva veidu į burną per lupų kampučius. Iš kito salės galo pasigirsta aimana, peraugusi į kūkčiojimą, spėriai nutildytą buko smūgio dunktelėjimo.
Akimis atsiplėšiu nuo siaubingo nesuprantamo ritualo ir susirandu veidą priešais. Kalinys, parklupdytas kaip ir aš, tačiau kažkokiu būdu sugebėjęs išlaikyti ramybę.
Pusilgės tamsios sruogos krenta ant melsvų kaip upelis akių, dešinę veido pusę apraizgęs platus randas. Mūsų žvilgsniai susitinka. Jo veidas tampa mano inkaru šiame pragare, jo stiprybė- mano ramstis ištverti šį košmarą iki galo.
Man iš burnos veržiasi greiti trūkčiojantys iškvėpimai, žiūriu jam į akis, net tada, kai į mano plaukus įsikimba šiurkštūs pirštai ir, skaudžiai patempę, atlošia galvą, apnuogindami kaklą. Žiūriu nepaleisdama žvilgsnio. Jis irgi nenusuka akių. Man iš kairės pasigirsta šlykštus pjaunamos kremzlės garsas, trumpas riktelėjimas, o vėliau švokštimas, lydimas gargaliavimo. Šauksmas iš kitos salės pusės.
Prasidėjo!
Akys pačios metasi į šalį, ir, prieš užsimerkdama, spėju pamatyti, kaip sargybinis įgudusiu judesiu peiliu perskrodžia kaklą dar vienam iš kalinių. Kaip iš po ašmenų plūsteli purpuriniai purslai.
Taip stipriai užsimerkiu, kad skauda akis. Veidu srūva nebetramdomos ašaros, o krūtinę purto galiausiai ištrūkęs verksmas. Laukiu savo eilės. Ir tas laukimas trunka negailestingai ilgai. Girdžiu kaip vienas po kito aplink mane miršta žmonės.
Tačiau savojo durklo lyžtelėjimo taip ir nesulaukiu. Ūmiai krentu į nebūties prarają.

Tai viskas ką prisimenu prieš atsibusdama ant šaltų purvinų kameros grindų.

Išlikusioji.

Mergina sunkiai praplėšė akis. Burna išdžiūvusi. Troškulys juk įrodymas, kad ji gyva? Pati tuo netikėjo. Atsisėdo, apsičiuopė sopančią galvą, ieškodama žaizdos po smūgio. Juk būta smūgio? Būtent jį pajuto prieš prarasdama sąmonę?
Apsižvalgė savo narve, prieblandoje žvilgsnis nuslinko nelygiomis akmeninėmis sienomis, rūdžių išmargintomis grotomis. Negalėjo patikėti tuo, ką išvydo- durys buvo neužrakintos, paliktos šiek tiek praviros. Dar sykį suabejojusi ar tikrai nemirė, o čia ne pomirtinis sapnas, kažkokia iliuzija, skirta pasityčioti, atsargiai atsistojo ant kojų. Galva svaigo, todėl žingsniai nerangūs, kiek svyruojantys. Prisiartino prie durų vos ne ant pirštų galiukų, tylutėliai, būgštaudama, kad kas išgirs ir pagaus, bandančią pasprukti.
Bet nuogąstavimai buvo bergždžiai- tiek kitose kamerose, tiek koridoriuje nesimatė nei vieno gyvo. Apsižvalgiusi kiek leido grotos ir kalėjimo tamsa, palengva, stengdamasi netriukšmauti, užgulė ir pastūmė duris. Jos ir išties plačiau prasivėrė, sudejavusios aidu į tuščią koridorių.
Mergina sustingo, sulaikė kvėpavimą, įsiklausė. Tyla. Nesigirdėjo balsų, žingsnių, jokio krebždesio, nesimatė žibintų šviesų.
Tarytumei kalėjimas buvo visiškai apleistas. Kiekgi laiko ji čia pragulėjo? Juk negalėjo praeiti ilgiau kelių valandų? Ar dienų?
Šiek tiek įsidrąsinusi, bėglė palengva išsmuko iš kameros ir, prigludus prie sienos, pamažu patraukė išėjimo link. Bent jau ta kryptimi, kur atsiminė jo anksčiau būta, kai buvo nutempta iš kameros į ceremoniją. Ar išvis čia ta pati vietą, tas pats požemis? Atrodė panašus, tačiau tamsoje buvo neįmanoma užtikrintai atsakyti.

Bėglė.

Ji bėgo mišku nesigręžiodama, negaišuodama laiko įsitikinti, ar niekas nesiveja. Pirmyn ragino troškimas kuo toliau nutolti nuo tos krauju aplaistytos šunsnukių irštvos.
Neapleido netikrumo pojūtis, įtarumas, kodėl jos niekas nesulaikė? Net nepastebėjo! Nei išeinančios iš požemio, nei tvirtovės kieme. Sargybiniai ties vartais irgi buvo pasišalinę. Kažkur toli ji matė kareivių siluetus, kelis fakelų žiburius, bet jie buvo kitoje kiemo, iš kurio išsliūkino, pusėje. Gal iš tikrųjų ji žuvo kartu su visais toje prakeiktoje šventyklos salėje, ir jos nukraujavęs bežadis kūnas dabar guli ant šono ant tų nelemtų akmeninių grindų, o stiklinių akių žvilgsnis gręžiasi į paminklą primenantį sostą? Gal tik vėlė blaškėsi po mišką, tebebandydama išsigelbėti? Netgi jei tai ir buvo tiesa, nė neketindama pasiduoti, mergina toliau lėkė kiek tik nešė kojos, kliuvinėdama už medžių šaknų, kol žemos šakos vis talžė veidą pridengusias rankas. Tebuvo menkai apsirengusi, naktinė rudens vėsa skverbėsi pro lininius marškinius ir kelnes. Tačiau šiuo metu šaltis buvo nemotais. Kryptį, kuria pasirinko, nuspėjo tik apytiksliai. Kažkur šiauriau turėjo prasidėti kelias. Tikėjosi jį pasiekusi pajudėti link artimiausios gyvenvietės. Gal nebus sudeginta? Arba susiras kokią sutrešusio medžio drevę pernakvoti, ir kaip nors sulauks ryto. O ten, žiūrėk, dienos šviesoje, gims nuoseklesnis planas. Ne, ji nerizikuos kurti laužą. Jau geriau sustirs negyvai nei leisis vėl sugaunama.
Užsimiršusi savo pasvarstymuose kaip praleisti naktį, net neiškarto susivokė, kai per liemenį ją pagavo tvirtos rankos.
Mergina įlėkė tiesiai vyrui į glėbį. Tik pakėlus akis į jo veidą, pradėjo šaukti ir iš visų jėgų muistytis.
-          Ei ei, ramiau, ramiau sakau gi tau! Raminkis!
Smulkesnė, bet arši, beveik urgzdama pro sukąstus dantis, ji iš visų jėgų alkūne smogė vyrui į šoną ir puolė šalin, vos tik laikantys gniaužtai kiek atsipalaidavo. Galbūt nesitikėjo sulaukti tokio pasipriešinimo:
-          Ot išpera! – nusikeikė užpuolikas, ir mikliai sugavęs už rankos, vėlei timptelėjo artyn.
Tik šį kart jo elgesyje ir išraiškoje buvo mažiau priešiškumo. Stengdamasis pažvelgti merginai į veidą, kalbėjo kaip su įbaugintu žvėrimi:
-          Aš tikrai nelinkiu tau blogo, nusiramink gi! Ką veiki vidury miško?
Mergina vis dar įsitempusi, nepatikliai šnairavo, šnopuodama. Tylėjo.
-          Žiūrėk, aš tave paleisiu, tik nebėk, sutarta, - jaunas vyras palengva atgniaužė pirštus ant jos riešo, ir žengdamas žingsnį atgal, iškėlė rankas:
-          Kuo tu vardu?
-          Koks tavo reikalas? - atkirto.
-          Gerai, pardėkime kitaip, aš- Desmantas.
-          Arseidė, - trumpai tarstelėjo, atidžiai stebėdama vaikino judesius, jo rankas, kūno padėtį, laukdama menkiausių agresijos ženklų.
-          Arseidė sakai? Na va ir susipažinome. Tai ko lakstai akis išdegus, Arseidė?
-          Ne tavo nosiai!
-          Ooo, dar ir kaip mano! Matai, mes čia su draugais karą žaidžiame, žinai, kraštas blogų vyrukų užimtas. O tu kaip tik ir atskuodi pas mus iš priešų pusės.
Arseidė, kiek aprimusi apsvarstė savo galimybes. Desmantas tyčia paminėjo, kad ne vienas. Ir turbūt toli pasprukti nepavyks, net jei nuo jo pasisektų pabėgti. Arba niekšas pamelavo. Mergina negalėjo žinoti. Apsižvalgė- tarp medžių nesimatė kitų siluetų.
-          Gerai jau, pasakysiu, bet po to paleisi, - kiek įmanoma labiau užtikrintu balsu pradėjo derybas. Nors širdis viduje daužėsi į šonkaulius.
-          Apie tai mes spręsime pasikalbėję, - vaikinas išsitiesė, sunėrė rankas ant krūtinės, kiek palendamas galvą į šoną. Kaip tik tuo metu vėjas lyg tyčia tvoskė gūsį jam į nugarą, pašiaušdamas pusilges garbanas, pakeldamas jas piestu.
Arseidė vos susilaikė neprunkštelėjusi. Susivaldžiusi, atsiduso:
-          Buvau įkalinta tvirtovėje, bet man pasisekė pasprukti...
Išgirdus tokį prisipažinimą, Desmanto išraiška akimirksniu persimainė- tamsūs antakiai šoktelėjo aukštyn trumpa nuostaba, po kurios susiraukė netgi smarkiau, žvilgsnis tapo rūstesnis, įtarus. Ūmi vyro ranka vėlei sučiupo merginą už alkūnės:
-          Deja, lūšiuk, bet po šių tavo žodžių tikrai negalėsiu paleisti. Eini su manim.
Ir, suėmęs tvirčiau, nusitempė paskui save giliau į girią, kad ir kaip Arseidė spyriojosi.
Desmantas visgi nemelavo. Paėjus keliolika žingsnių, jiems atsivėrė nedidelė proskyna su laužavietę, aplink ugnį susėdę vyrai smalsiai pakėlė akis į atėjūnus.
-          Pasisveikinkit, vyručiai, turim viešnia. Paspruko nuo Aserų, sakosi.
Arseidės veidas persikreipė,  įpuolus iš vienų pavojaus gniaužtų tiesiai į sekančius.
Vienas augalotas barzdyla, kokių keturiasdešimties metų amžiaus- turbūt vyriausias iš vyrų- atsistojo nuo rąstgalio, užleisdamas vietą. Desmantas stumtelėjo merginą jos link.
-          Sėskis. Ir savo labui, pradėk kalbėti.
Mergina neramiai apsižvalgė, suvokdama, kaip stipriai įkliuvo. Vienintelė išeitis šiuo metu buvo daryti, ko prašoma ir tikėtis geriausio.
Atsargiai atsisėdo, suspaudusi kumščius ant kelių, sukaupusi visą dar likusią drąsa mestelėjo:
-          Klauskite.
-          Na tuomet klok viską nuo pradžių.
Arseidė užsimerkė, giliai įkvėpė. Ir išklojo. Išbėrė vienodu prikimusiu balsu, lyg perpasakotų iš svetimų girdėtus įvykius, lyg nebūtų buvusi jų dalyvė. Išklojo viską, ką sugebėjo prisiminti. Jos nepertraukinėjo, tik vyrų veidai, klausant merginos pasakojimo, darėsi vis labiau apsiniaukę. Kai kurių akyse regis netgi blykčiojo skausmo ir nusivylimo kartėlis.
-          Skiedi, - jai baigus kalbėti, piktai mestelėjo Desmantas.
Arseidė pakėlė į vaikiną akis:
-          Koks tikslas meluoti?...
-          Tai, pasak tavęs, jie visi negyvi. Mes čia juos vaduoti išsiruošėm, o tu sakai, pavėlavome? Pavėlavome, kad tave kur!
Desmantas, prišokęs prie merginos, pasilenkė taip arti, kad šnopavo į veidą. Vaikino akys paraudo- baltymus išpiešė smulkus kraujagyslių tinklelis aplink tamsiai rudas, beveik juodas raineles. Išraudo ir skruostai, o žandikaulio raumenys trūkčiojo, tvardant įtūžį:
- Ir tu vienintelė likai gyva, kaip kokia išrinktoji? Kas tu per viena? Neišsisukinėk!
Arseidė atšlijo, atsilošdama toliau nuo karšto kvėpavimo į veidą.
-          Aš... aš niekas. Eilinė vagilė, pasipainiojau po kojomis netinkamam niekšui netinkamu metu. Mane sučiupo ir įmetė į požemį. Prisiekiu, tai viskas ką žinau!
Kumščio smūgis nusileido ant rasto kamieno, visai šalia sėdinčios merginos šlaunies, bet jos nekliudė. Mergina visų kūnu krūptelėjo.
-          Iš kur mums žinoti, kad nesi jų šnipė? Kokį žaidimą čia žaidi?
-          Prisiekiu, - pasimetusiomis akimis Arseidė lakstė vaikino bruožais, - aš nieko nežaidžiu! Žinau tik tiek kiek pasakiau... Prisiekiu...
Jis dar kurį laiką gręžė ją žvilgsniu, tada atšlijo, ir nusikeikęs pro dantis, nusisukęs, nuėjo šalin.
- Man tai panašu į kliedesius…- sumurmėjo kažkuris iš vyrų.
- Mergaitei iš baimės prisivaideno, mažu ir pati savo žodžiais tiki…

Arseidė liko sėdėti ant rasto kraštelio, delnuose spausdama molinį dubenėlį garuojančio troškinio, kurį jai į delnus įgrūdo barzdyla. Ant pečių nugulė vilnonė skara. O ji tik bukai spoksojo į iš dosniai pasidalinto maisto styrantį šauktą- kąsnis nelindo burnon.
- Na ko tu taip susikrimtai? Neimk į galvą viso, ko prišnekėjo Desas, toks jau jis pas mus yra- karštakošis. Bet juk ir jį suprasti galima, šitaip sužinoti apie netektį...
Arseidė atidžiau sukluso.
- vyresniojo brolio... - pašnekovas toliau porino, - aš Domas, beje. O tavo retas vardas. Arseidė. Prisipažinsiu, dar nesu girdėjęs. Ir plaukų spalva tavo reta, kaip gėlių žiedai, nesu tokios irgi matęs...
Mergina suprato, kad karys savo kalbomis bando ją prablaškyti, pakelti ūpą. Tai jo tėviško rūpesčio dėka, jos pečiai nebetirtėjo iš šalčio. Arseidė tvirčiau įsisupo į skarą.
- Žinai, ne mano reikalas tau pasakot, mergyt, bet Rikaras buvo jam kaip tėvas. Auklėjo, mokė kautis. Toks jau jis buvo, mūsų Rikaras... geresnio vado ir nebūtum radęs, bet dabar šioji pareiga užgulė Desmanto pečius, tikiuos jam pavyks po tokios žinios nepalūžti...
Rikaras. Išgirdus vardą, merginos viduje kažkas sukirbėjo. Kažkas pažįstamo, vos užčiuopiamas prisiminimas, kuris akimirksniu vėlei išsprūdo pro pirštus. Domo balsas skambėjo lyg nutolęs.
- O tu valgyk valgyk, nežiopsok. Tau reik atgaut jėgas, nežinia kiek kalėjime prakiurksojai, vargu ar ten maitino ... -  platus delnas draugiškai patapšnojo jos nugarą.
Arseidė dėkinga linktelėjo.

Tačiau pati akimis susirado jaunąjį maištininkų vadą, kuris, baigęs pokalbį su bendražygiu, patraukė giliau už palapinių. Padėjusi taip ir nepaliestą maisto dubenėlį, nusekė paskui. Pasiekusi palapines, sustojo. Išmušė raudonis suvokus, į kokią nepatogią padėtį gali pakliūti, todėl nusprendė luktelėti vaikino. Ir tik nesulaukus jo grįžtant keletą ilgų minučių, ryžosi paieškoti toliau.
Rado jį svaidant peilius į medžius, kiek atokiau stovyklavietės.
- Desmantai, - pašaukė vaikiną, kuris visų kūnu krūptelėjo, išgirdęs artėjančios merginos  balsą.
- Atleisk man, aš... aš nežinojau.
- Nereikia man tavo užuojautos, - sausai burbtelėjo ir paleido į medžio kamieną peilį- ašmenys giliai įsmigo į medieną.
- Treniruojasi?... ar lieji pyktį? - nedrąsiai, bet taip pat taikliai smeigė mergina.
Ūmiai atsisukęs, Desmantas žybtelėjo akimis:
- Ko tau?
- Aš juos mačiau, mačiau jų veidus prieš mirtį... kalinių. Nesijaučiu kalta, kad išgyvenau. Bet patikėk, tikrai nenutuokiu, kodėl būtent manęs pasigailėta.
Arseidė nuleido akis į savo sunertus pirštus, kuriais gniaužė skaros kraštą.
Maištininkų vadas tik tylomis linktelėjo.
Vėlei nusisukęs, paleido peilį į kamieną. Šis atsimušė ir žnektelėjo ant žemės palei šaknis.
Arseidė dar pastypsojusi kurį laiką, jau sukosi eiti, tačiau visgi buvo sulaikyta jo balso:
- Klausyk, sakai- matei jų veidus... įdomu, ar ji atpažintumei?
- Galbūt, jei nupasakotumei, kaip atrodė?
- Aukštas, ataugusių tamsių plaukų, ir randas toks platus per visą žandą...
Arseidei gerklę užgniaužė graudulio gniutulas, tylutėliai aiktelėjusi, palinksėjo.
- Tavo brolis... klūpėjo priešais, žiūrėjo į mane nepaleisdamas žvilgsnio. Tarytum guodė, palaikė. Jis buvo su manim tame košmare. Manau, tik jo dėka aš viską ištvėriau...
Desmanto veidas persimainė tvardomo skausmo grimasa ir vėliai grįžo prie pradinės pykčio išraiškos.
- Toks jau jis buvo, visų didvyris. Ar matei... ar matei kaip?...
- Ne, ne, - paskubėjo užtikrinti, purtydama galvą, - kai jie pradėjo aukojimą, viskas vyko greitai, bet ne vienu metu. Kokia tvarka jie rinkosi aukas aš negaliu pasakyti, bet vos pamačius pirmąjį, užsimerkiau. Girdėjau tik šauksmus. O tada netekau sąmonės. Nieko nemačiau iki kol nubudau toje kameroje.
- Tuomet kaip gali būti tikra, jog jis negyvas? Gal ir Rikaro toks likimas, kaip tavo?
Arseidė vėl papurtė galvą, - tiesa, nemačiau, bet tuomet kur jis? Esu tikra, kad požemy buvau viena.
Susimąstęs Desmantas, pasilenkė pakelti nuo žemės nukritusį peilį.
Gal supratę reikšmingą Rikaro vaidmenį pasipriešinime, uždarė ir laikė kažkur atskirai?
Staigiu judesiu tvirta plaštaka išrovė ašmenis, įstrigusius medienoje.
Gal tardė? Gal išgabeno į kitą savo būstinę? Galimybių šimtai. Kaip ir ta, jog bėglė sako tiesą, ir jo jau paprasčiausiai nebėra tarp gyvųjų.
Desmantas nežiūrėjo į merginą, savo pasakojimu užgesinusią tą menką vilties spingsulę, kuri vedė jį pirmyn pastarąsias kelias dienas nuo pasalos, kurios metu prarado dalį būrio draugų, tarp jų ir brolį. Vilties bent kažką iš jų susigrąžinti.
Arseidė tylėdama žiūrėjo į jai atsuktą nugarą. Stovėjo kaip įkaltas, tamsiai mėlynos girios fone, jis pats priminė jauną medį- aukštas, tvirtų pečių, galva vainikuota šelmiškų garbanų. Jo figūra ir bruožai apšviesti mėnesienos, priminė iš marmuro skobtą reljefą.
Tik skirtingai nei reljefuose pavaizduotų didvyrių, šio legendos herojaus pečiai buvo  nusvirę, nuleistos palei šonus rankos kybojo beprasmiškai laikydamos po peilį, tarytum pamiršę jų paskirtį. Klaidžiojančiu žvilgsniu pasiklydo kažkur toli medžių tankmėje, užsimiršęs, kad nėra vienas, kad jį stebi.
Mergina pasijuto nejaukiai, pašaline, neprašyta įsibrovusį į kažką labai sakralaus, net intymaus- vieno brolio kančią netekus kito.
Arseidei ir pačiai darėsi graudu bežiūrint į jo siluetą- atrodė toks prislėgtas ir sužeistas, nepaisant viso aršaus elgesio, kuriuo lepino merginą nuo pat jų pažinties akimirkos.
Kurį laiką taip pastovėjęs Desmantas atsitokėjo, sukišo durklus už diržo. Ant jo pečių dabar kybojo sprendimo našta. Ar verta rizikuoti likusiu būriu, dėl kruopelytės vilties išgelbėti artimą?
Vaikinas sugniaužė kumščius- o jei mergiotė meluoja? Kaip gali kurti planus remiantis jos žodžiais, kai kiekvienas iš jos lūpų išsprūstantis garsas gali tebūti apgaulė?
-          Eime atgal, turiu pranešt sprendimą, - nesivaržydamas pačiupo Arseidę už peties, ir stumtelėjo stovyklavietės link.

Kai Desmantas įžengė atgal į laužo nušviestą ratą, jo kariai klausiamai sužiuro, laukdami vado žodžių.
Arseidė kiūtojo šalia, nepatikliai visus stebėdama.
-          Pasvarsčiau ir nusprendžiau, kad šio žygio nebetęsime, nenoriu bergždžiai rizikuoti, tuo atveju, jeigu merga nemeluoja.
Arseidė persikreipė nuo nemalonaus jo žodžių skambesio.
-          Ryte pajudėsime atgal į buveinę. Noriu, kad taryba išgirstų jos pasakas. Jei jos žodžiai nėra kliedesiai, manau, mes turime kai ką svarbaus savo rankose, kai ką išties naudingo.
-          Girdi, lūšiuk, - mestelėjo, atsisukęs į merginą, - keliausi su mumis. O dabar eik miegoti. Kas nors, parūpinkit jai miegmaišį.
 
-          Kaip tai su jumis? - Arseidės pasipiktinimas užvirė, kad ir vėl už ją nusprendė jos likimą, - Mes taip nesitarėm! Aš sutikau papasakoti, ką mačiau, ir tai įvykdžiau! Nesutikau niekur su jumis vykti ir nesiruošiu. Negalite elgtis su manim kaip su kaline!
-          Kaip man pasisekė, kad niekas neprašo tavo leidimo.
Desmantas šaltai nukirto visus tolimesnius ginčus ir, regis, jo žodžio čia buvo paisoma. Todėl, prikandus skruosto vidinę pusę iš pykčio, mergina atsisėdo prie laužo. Kalbomis, ji suprato, nieko nepeš.

Pro medžių lają mėnulio puskepalis blankiai nušvietė nakčiai pritilusią proskyną.  Arseidė, gulėdama atokiau nuo laužo, pasirėmė ant alkūnių ir apsižvalgė. Ramu. Prie laužo sėdintis budinčio kario siluetas nusisukęs nuo jos į miško tankmę- laukia pavojaus  iš už stovyklavietės ribų. Mergina pritūpė, pasiruošė, ir sukaupus visas jėgas, puolė bėgti. Ji nėrė už palapinių į arčiausiai stūksančių medžių tankmę. Bet toli nenubėgo.
-          Ir ką gi mes čia turime? Bandai pabėgti? Nė neatsisveikinus? - Desmantas išsišiepė, apnuogindamas baltus lygius kaip plėšraus vilko dantis.
Jo akys piktdžiugiškai žybtelėjo, tarytum savo poelgiu mergina patvirtino visus jo kaltinimus.
- Aš viską pasakiau, neprivalau čia likti, neturiu daugiau kuo būti naudinga.
- Oj ne, lūšiuk, tu niekur nepaspruksi, - užtikrino ją vadas, žengdamas artyn.
Arseidė metėsi į šalį. Lyg nuspėdamas jos veiksmus, Desmantas išdygo priešais. Sugavo ją už žastų ir suspaudė.
Arseidė suspurdėjo bandyme ištrūkti:
- Paleisk sakau! Neturi jokios teisės manęs sulaikyti! - įkarštis išmušė jos skruostus raudoniu.
- Šito nebus. Liksi su mumis ir keliausi į buveinę. Ten tave teisime. Nuspręsime ar tavo melai išsaugos tavo paiką galvelę ant pečių.
- Ką tu čia kalbi?! - pasibaisėjo, - Aš nieko nesumelavau, pasakiau visą tiesą!
- Tai spręsime mes, o kol kas, už bandymą bėgti, busi surišta. Įrodei, kad nesi verta pasitikėjimo.
Šiurkščiai už parankės nutempęs atgal prie laužo, ir pasodinęs ant miegmaišio, virvės galu ėmė rišt jai rankas.
- Ar tu visai proto netekai! - muistėsi ir prunkštė kaip pasiutusi Arseidė.
- Jei dar bandysi bėgt- surišiu ir kojas.

Rytas maištininkų stovykloje brėško ankstus, tingūs saulės spinduliai vos prasiveržę pro aukštai iškeltą lajos mozaiką, sklaidėsi žvarbiame ore, savo šiluma nepasiekdami bundančių karių veidų. Sukilėlių būrį gaubė slogi rimties ir netekties aura.
Arseidė pramerkė akis, jos skruostas nepatogiai ilsėjosi prigludęs prie šiurkščios žievės medžio, prie kurio atsirėmus ir užsnūdo. Suraukė nosį, kurią kuteno stambi kailio apykaklė- merginą nuo naktinės vėsos saugojo šiltas apsiaustas, kuriuo buvo rūpestingai apklota jau užmigusi. Tiesą sakant, pro blakstienų plyšelį dar matė, kieno rankos atnešė apsiaustą, bet tyčia nepadėkojo. Jau greičiau būtų nusikandus sau liežuvį! Mulkis jokių būdu nenusipelnė nei lašelio dėkingumo, nei gero žodžio.
Arseidė  pasitiko rytą pririšta prie medžio kamieno per liemenį.
Viso per naktį bandė bėgti tris kartus.

***

Savo didžiai nuostabai (o kartu ir palengvėjimui) Arseidė sužinojo, kad nėra vienintelė mergina maištininkų stovyklavietėje.
Jos išlaisvinti buvo atsiųsta Skafi. Aukšta, skustais smilkiniais ir tatuiruotu kaklu, kokių dvidešimt penkerių metų moteris, apsirėdžiusi, kaip ir likę sukilėliai, odiniais šarvais, pečius apsigobusi vilnoniu apsiaustu. Arseidė stebėjosi, kaip galėjo jos vakar nepastebėti, bent jau prie laužo karė nebuvo pasirodžiusi.
-          Na ką, stirnaite, atrišime tave, - šyptelėjo karė, peiliu pjaudama virves, veržiančias laikinos kalinės riešus, - na ir supančiojo tave, tiek virvės nepagailėjo, matyt ne juokais įsiutinai mūsų ereliūkštį.
-          Ereliūkštį? - klausiamai kilstelėjo antakį įkaitė, trindama paraudusias išlaisvintas rankas.
-          Na, Desmantas nėra gi pilnateisis vadas, jis laikinai eina šias pareigas. Kai pakliuvome į pasalą prie Gojų, Rikaras,  kartu su dar septyniais mūsiškais buvo paimti į nelaisvę, dar keli žuvo. Ketinome apleisti užduotį ir traukti atgal į buveinę, bet Desmantas pasišovė bandyti juos gelbėti. Kaip matai, pavyko priartėti prie tvirtovės, bet sugaišavome...
-          O mano vaidmuo šičia koks? - Arseidė pabandė išpešti sau naudingos informacijos.
-          Juk girdėjai ką vakar sakė- keliausi su mumis ir papasakosi savo istoriją- juk esi vienintelė gyva liudininkė. Kad ir kokias šventvagystes jie ten vykdo, niekas, a nyč niekas nėra jų regėjęs. Bet kuriuo atveju, tai gyvybiškai svarbu. Mažu, jei suprasime kas ten vyksta, rasime ir būdą su jais kovoti.
Skafi įdrėbę šaukštą su kaupu košės į dubenėlį ir padavė susimąsčiusiai Arseidei. Visi vakarykščiai ir pastarųjų dienų įvykiai merginai atrodė kaip miglotas košmaras. Ji nesuprato kas toliau bus ir kokia reikšmę dabar tai vaidina jos gyvenime.
-          Ei, tau viskas gerai? - pašaukė ją Skafi, pažadindama iš minčių, - kalbu su tavim, o tu neatsiliepi?
-          Aš? Taip, žinoma, - linktelėjo.
Įtarus Skafi žvilgsnis nepatikliai  varstė merginą.
- Še, tau mano rūbai gal bus didoki, bet vis geriau nei šie naktiniai, kuriais esi apsirėdžiusi. Gali persirengti palapinėje, kol dar neišrinko, - karė mostelėjo ranka link Arseidės jau matytų neaukštų palapinių.
Aplinkui sujudimas, maištininkai rinko daiktus ir vyniojo miegmaišius, beveik viskas buvo suruošta išvykimui ties tuo metu, kai mergina baigė savo pusryčių porciją ir persirengė. Odinės kelnės smuko todėl tvirtai suveržė jas diržu beveik po krūtine, vidun susikišusi marškinių skvernus. Aprangą vainikavo odinė liemenė, ir Desmanto naktį paliktas apsiaustas, kuris buvo išties šiltas. Arseidė jautėsi dėkinga, pakeitusi purvinus pradvokusius rūbus į švarius karžygės apdarus, kad ir skendo juose. Sulaukusi jos, Skafi nusivedė merginą mišku link žirgų ir atrišusi grakščios kaštoninės kumelės pavadžius nuo medžio šakos, paglostė stiprų raumeningą gyvūno kaklą:
- Sveika, gražuole, ar labai liūdėjai be manęs? - pabučiavo abiem rankom suėmusi snukį.
Ant karčių sublizgo pavieniai smulkūs lašeliai, atsiradę tarytum iš niekur, ten kur jų ką tik nebuvę.
Merginos pakėlė akis į papilkėjusius debesis virš galvų.
Arseidė sumirksėjo, kai viena pirmųjų snaigių nusileido ant blakstienos, ir ištirpo lašeliu šalto vandens.
-          Per anksti šiemet sninga... - burbtelėjo Skafi, rankos mostu paragindama Arseidę sėstis ant arklio.
-          Josi su manim, nebent svajoji glaustis prie mūsų garbanoto eržilo, - nusijuokė.
Arseidė nespėjo pasipiktinti, kai tvirtos Skafi rankos kilstelėjo ją per liemenį, padėdamas užsiropšti ant aukštos plačios žirgo nugaros.
- Sėdėsiu priekį tavęs, kaip vaikas? - pasiteiravo, pasijutusi įsprausta tarp užnugary jai įsitaisiusios karės kūno ir kumelės kaklo, - bijai, kad nukrisiu? Ar kad nušokusi pabėgsiu?
Skafi nesiteikė atsakyti, tik šyptelėjo, paragindama žirgą judėti link būrio, jau besirikiuojančio ant tako, vedančio šiaurinio kelio link.