Prie tuščių šulinių. 42 dalis

42. Meilė Venecijoje (2)


Nojus tik dabar atkreipė dėmesį, jog bibliotekoje, palei visą perimetrą buvo įrengta daugybė durų, vedančių į mažus, individualius kambarius. Praėjęs kelis tuzinus tokių durų, Hermis pravėrė vienas iš jų ir pakvietė Nojų su Beata užeiti.
Privatus kambarys buvo nedidelis, skirtas maždaug pusei tuzino žmonių. Įrengtas labai jaukiai ir prašmatniai, it būtum nužengęs į Viktorijos laikų privačią biblioteką. Vos vienas siauras langas, pro kurio spalvingą mozaiką prasiveržė dienos šviesa. Visi baldai tamsaus medžio, o sofa ir keli foteliai apmušti kraujo raudonumo velvetu. Lentynos ir knygų spintos jau lūžo nuo įvairiausio storumo knygų, kurių pavadinimai silpnai spindėjo aukso raidėmis. Vientisą stilių iškraipė tik keli nešiojami kompiuteriai, besiilsintys ant tamsaus riešutmedžio stalo. Išvydusi juos, Beata net suplojo delnais.
- Nekreipkite dėmesio į visas tas knygas, – Hermis parodė į lentynas. – Šitos tik dėl grožio, interjero dalis. Visi nešiojami kompiuteriai veikia, naudokitės jais kiek tik norite. Jie veikia visoje bibliotekos teritorijoje, tad jei ateityje susirasite daugiau draugų, galėsite juos nusinešti į kitą privatų kambarį. Bet turėkite galvoje, jog jie automatiškai sugrįš į savo vietas, jei mėginsite išsinešti juos iš bibliotekos.
- Šioje spintoje, – Hermis pravėrė dvivėres duris, – rasite papildomą įrangą. Yra atskiros klaviatūros, pelės, taip pat ausinės, jei sugalvosite žaisti kompiuterinius žaidimus ar žiūrėti filmus. Štai projektorius, jei norėsite žiūrėti kino filmus dideliame ekrane. Ekranas štai ten, suvyniotas ant sienos. Jei prireiks pagalbos su visa šia įranga, pirmiausiai kreipkitės į mane. Nemėginkite belstis į kitus kambarius, nebent pažįstate ten esančius asmenis bei esate garantuoti, jog jie nesiskųs jūsų elgesiu.
- Judu galite rezervuoti šį kambarį dviem nepertraukiamoms savaitėms, – bibliotekininkas atsivertė užrašų knygelę. – Tai ilgiausias terminas, po kurio privalėsite daryti tokio pat ilgio pertrauką. Iš anksto perspėju, jog apsigyventi čia neribotam laikui nepavyks, kad ir kaip to norėtųsi. Tokios taisyklės. Todėl nuspręskite protingai.
- Jei rezervuosime šią vietą trims paroms, pertrauka taip pat bus trys paros? – pasitikslino Nojus.
- Taip. Pertraukos laikas lygus rezervacijos laikui. Yra viena išimtis - jei atvyktumėte momentinei konsultacijai, tokiu atveju rezervacija neįvyktų visai ir laikas nebūtų skaičiuojamas. Bet man dar neteko sutikti žmogaus, kuris norėtų panašios paslaugos. Tai judu jau nutarėte? Man žymėti tris paras?
- Šešias! – kaipmat pareiškė Beata, sukdama gūžtą minkštame fotelyje, su nešiojamu kompiuteriu rankose.
- Trijų turėtų užtekti, – linktelėjo Nojus.
- Ei! – užprotestavo mergaitė.
Hermis mandagiai kostelėjo.
- Judu galite registruoti skirtingą laiką. Tris ir šešias paras. Bet turėkite galvoje, kad vos tik šie duomenys bus užregistruoti, jūs privalėsite laikytis grafiko ir daryti atitinkamo ilgio pertraukas.
- Bet... tai reikštų, jog kitą kartą mes negalėsime atvykti kartu, – subambėjo Beata. –  Gerai, keturios paros! Abiems!
Nojus atsiduso.
- Gerai. Tebūnie keturios, – linktelėjo jis.
Mergaitė plačiai nusišypsojo, laimėjusi mažą pergalę.
- Keturios paros, – pasižymėjo Hermis. – Dabar dėl knygų ir informacijos. Iš anksto pasakysiu, jog ta pati informacija egzistuoja tiek lentynose, tiek bibliotekos serveryje, tad čia tėra skonio reikalas, kas jums geriau – kompiuterių ekranai ar popierinės knygos. Jei jus domina konkreti informacija, tiesiog pasakykite man ir aš surinksiu jums atitinkamą literatūrą. Arba, jei neturite jokio aiškaus tikslo, galite naršyti patys. Tiek serveryje, tiek bibliotekos lentynose, – Hermis pamojo durų kryptimi.
- Mane domina išsamesnė Regijos ir Srauto istorija, – pasakė Nojus. Jis buvo iš anksto nutaręs, ko griebsis pirmiausiai. – Tada praverstų koks nors geras žinynas apie Nostalgiją...
- Oho. Judu jau žinote apie Nostalgiją? – kilstelėjo antakį Hermis. – Naujokai paprastai sužino apie ją tik praėjus vienam ar kitam mėnesiui.
- Žinome, pabuvojome... – linktelėjo Nojus, nenorėdamas gilintis į tenykščius nuotykius.
- Mes super protingi, – pareiškė Beata visiškai rimtu veidu.
Bibliotekininkas akimirką tylėjo, pakaitomis nužiūrinėdamas tai vieną, tai kitą nieko neišduodančiu žvilgsniu.
- Taigi, – atsitokėjo netrukus. – Srauto istorija, Nostalgija... Dar kas nors?
- Gildijos, – lenkė pirštus Nojus. – Ar egzistuoja kokie nors “patarimai žaliems”, kaip tapti nariais?
- Ne, nemanau, – papurtė galvą Hermis. – Šią informaciją lengviau rasti socialiniuose tinkluose. Arba tiesiog apsilankyti pačioje gildijoje. Informacija nuolat keičiasi, nėra tikslo leisti knygas šiuo klausimu. Ar tai būtų viskas? Gal panelė norės ką nors sužinoti?
- Jau radau viską, ko man reikia, – parodė į kompiuterį Beata. – Labai ačiū.

***

Taigi, jiedu praleido kitas kelias valandas tylioje, bet labai informatyvioje draugijoje. Nojus netrukus atrado, jog popierinės knygos jam patiko daug labiau nei kompiuterio ekrano švytėjimas. Netgi popierius atrodė panašus į tikrą popierių. Šiugždėjo tarp pirštų ir atrodė, jog suplyš trūktelėtas stipriau. Nojus neketino patikrinti, ar taip nutiks iš tiesų. Atrodė nemandagu.
Beata... Sprendžiant iš kompiuterio skleidžiamų garsų, ji vėl su kažkuo susirašinėjo.
- Žinai, buvai teisus, – galų gale pravėrė burną mergaitė.
Nojus kilstelėjo akis nuo knygos.
- Tu apie ką?
- Apie vaikų skaičių Nostalgijoje. Ar tiksliau – apie vaikiškai atrodančių asmenų skaičių. Mane jau kelis kartus perspėjo, kad saugočiausi. Ten labai populiarios jaunai atrodančios moterys. Ypač tos, kurios atrodo per jaunos. Net jei joms jau po penkiasdešimt ar net visas šimtas metų. Matai? Teisingai sakiau, jog pedikų skylė.
- Matyt kažkoks vietinis pomirtinis fetišas, – linktelėjo Nojus. - Ar dar ką nors radai?
- Aha. Regijoje mano bendraamžių nėra ypač daug. Mes tipo reta rūšis, ar panašiai. O dar mažiau yra šeimos narių, kurie susitiktų vienas kitą po mirties. Statistiškai ypač maža tikimybė, bet ji egzistuoja. Visų pirma, šeimos nariai retai kada miršta kartu. O net jei ir miršta, vėlgi maža tikimybė, kad visi įveiks  Gaudemundos testą. Ir net jei visiems pavyktų įveikti testą, jie sugaištų skirtingą laiką išeidami iš Sapnų Sferos. Taigi, ir į Regiją atvyktų skirtingu laiku, gal net į skirtingas vietas. Ir pameni, kas nutiko toje tarpinėje stotelėje?
- Ne visi praėję testą atvyksta į Regiją, – sumurmėjo Nojus.
- Būtent. Aš... čia truputį pasigyriau, jog atvykau į Regiją kartu su broliu, – raustelėjusi Beata caktelėjo liežuviu. – Ir niekas nepatikėjo. Jaučiu, tas bičas su juokinga skrybėle irgi nepatikėjo...
- Mateo, – murmtelėjo Nojus, galvodamas apie kažką kita.
- Aha, šitas.
- Taigi, laikantis tavo šeimos narių teorijos, toji moteris iš mūsų daugiabučio beveik neturėjo šansų susitikti savo vyrą po mirties, – tarė jis. – Nes jos atveju papildomai prisideda liga, kuri sumažina tikimybę dar labiau.
- Ar esi tikras, kad ji tikrai to vyro žmona? – paklausė Beata.
- Oliveris ją pavadino žmona, – trūktelėjo pečiais Nojus. – Atrodė nuoširdžiai susirūpinęs jos būkle. O ji nei patvirtino, nei paneigė. Neturėjau jokių priežasčių įtarinėti. Išskyrus dabar...
Jis padėjo knygą ant stalo ir pakilo nuo sofos.
- Tu kur? – susidomėjo Beata.
- Pasikonsultuoti su mūsų geruoju bibliotekininku.

***

Hermio ir vėl nebuvo registratūroje, tad Nojui teko dar kartą naudoti skambutį. Kuris veikė nepriekaištingai – vos už pusės minutės bibliotekininkas atskubėjo su žibintu rankoje.
- Jūsų skaitymo greitis tikrai įspūdingas, – pajuokavo Hermis. – Keturios knygos per mažiau nei tris valandas, oho.
- Ir man dabar labai praverstų jūsų konsultacija, – linktelėjo Nojus. – Ta pati, kurios dar niekas neprašė. Ketinu būti pirmas.
- Įdomu. Turbūt mieste vyksta kažkoks bibliotekų sportas, apie kurį nieko nežinau... – Hermis atsisėdo už savo stalo ir įjungė monitorių. – Taigi. Kuo galėčiau tamstai padėti?
- Ar žinote kokias nors ligas, kurios gali persikelti čionai po mirties?
- Į Srautą? – pasitikslino Hermis. – Iš gyvųjų pasaulio? Tokios neegzistuoja.
- Jūs įsitikinęs? Net nepatikrinote savo kompiuterio...
- Nes nėra ką tikrinti, – nusišypsojo bibliotekininkas. – Regijos bibliotekose nerasite nė vienos ligų enciklopedijos, nes čia Srautas. Čia fizinės ligos neegzistuoja, Nojau. Regijoje taip pat nerasite nė vienos ligoninės ar gydytojo.
- Nė vieno? – neatlyžo Nojus. – Net ir psichiatro?
- Esu tikras, jog Regijoje pilna psichiatrų, kaip ir visų kitų profesijų atstovų, tačiau vargu ar bent vienas praktikuoja. Kaip jau sakiau, fizinės ligos yra fizinio pasaulio reikalas. Vos tik patenkate čionai, visa tai tampa nebeaktualu.
- Bet jei, tarkime, asmuo kenčia nuo Alsheimerio ar demencijos...
- Šios nervų ligos yra fiziniai apribojimai, – kantriai aiškino Hermis. – Jei asmuo miršta sirgdamas panašiomis ligomis, jų atmintis gali būti šiek tiek iškraipyta ar fragmentuota, tačiau visi mąstymo procesai Sraute beregint atsistato, vos tik fiziniai apribojimai išnyksta. Tiesą sakant, apie tai yra parašyta pora veikalų, galiu jums surasti kopijas...
- O kaip dėl silpnaprotystės? – nekreipė dėmesio į pasiūlymą Nojus. – Palaukite, nesakykite... Toks žmogus nepraeitų Gaudemundos testo, tiesa?
- Tikrai taip, – linktelėjo bibliotekininkas. – Tokie testo dalyviai paprastai išsiunčiami į Srauto žiotis... Ar jūs klausiate, nes turite galvoje kažkokį konkretų atvejį?
- Viena iš mano kaimynių turi tam tikrą sutrikimą... – linktelėjo Nojus. – Jos vyras tvirtina, kad ji mirė jau sirgdama ir kad proto liga persikėlė čionai... – jis pasikrapštė galvą. – Klausykite, o ar yra kokia nors informacija apie nulinę IP kategoriją ir jai būdingas savybes?
- Nulinę IP kategoriją? – Hermis sužiuro į Nojų truputį nustebęs. – O jūs gerai informuotas, kaip visiškas naujokas.
- Turiu porą... beveik patikimų informatorių, – išsisuko Nojus.
Alicija ir Everestas. Jis neketino skambinti SŽK pareigūnams tik dėl vieno nepagrįsto įtarimo.
- Nulinė kategorija Regijoje yra retas reiškinys, – tarė Hermis. – Bet tai nėra liga. Tai yra stiprus informacijos bei įgūdžių apkarpymas, kai auka išgyvena pasikėsinimą. Fizinio pasaulio atitikmuo turbūt būtų silpnaprotystė, bet gal ne tokia akivaizdi forma. Nulinei kategorijai priklausantys žmonės vis dar laikomi pilnaverčiais Regijos piliečiais. Jūs greičiausiai net nepastebėtumėte skirtumo.
- Taigi... tos moters atvejis yra kažkas kita? – sumurmėjo sutrikęs Nojus.
- Na, aš nemačiau jos savo akimis, – Hermis skėstelėjo delnais. – Negaliu nieko tvirtinti. Bet jei tikrai manote aptikęs medicininį fenomeną, siūlyčiau kreiptis į Srauto Fizikos gildiją. Arba į žurnalistus.

* * *

- Mes privalome kreiptis į žurnalistus! – pareiškė Beata, išklausiusi trumpą Nojaus ataskaitą. – Įsivaizduok, jei tai iš tiesų retas, dar nežinomas atvejis ir tos moters istorija taps sensacija! Gal mes gautume kažkokią premiją, ar net po visą kompiuterį?
- Gal tu liausiesi su tais kompiuteriais? – atsiduso Nojus. – Jau turi telefoną, televizorių ir planšetę.
- Aha, tikrai. Planšetę su tam tikrais nepatogumais, – bambėjo nepatenkinta mergaitė, reikšmingai dėbčiodama į Nojų.
- Jaučiu, jog dabar būtų pats laikas skambinti Everestui ar Alicijai... tačiau nenoriu jų trukdyti be tikrai rimto reikalo.
- Tikrai manai, jog tas Oliveris kažką daro savo žmonai? – surimtėjo Beata. – Tau neatrodo, jog tai yra pernelyg neįtikėtina? Vos prieš porą dienų mes susitikome Audrę Devero, o dabar susiduriame su dar vienu kriminalu? Ir dar tame pačiame pastate, kur gyvename? Kur mus užregistravo pats Everestas?
- Aha... – numykė Nojus. – Kai taip sakai, skamba tikrai neįtikėtinai...
- Būtent! Nebent Everestas mus tyčia užregistravo į kažkokią lindynę, kurios nenorėjo niekas kitas. Lažinuosi, jis būtent tai ir padarė. Atsilygino už visus tuos paukščius ir žinduolius, kaip koks mažvaikis...
- O gal Hermis visgi teisus, – svarstė Nojus. – Gal mes per daug galvojame ir tos moters atvejis išties medicininis, apie kurį niekas nieko dar nežino...
Tačiau jis pats nepatikėjo savo žodžiais. Buvo dar kažkas, kas nedavė jam ramybės. Kažkokia smulkmena, praslydusi pro visus jo šešiolika IP. Kas atrodė labai keista. Matyt labai maža smulkmena, jei praslydo.
- Dabar pirma valanda dienos, – jis žvilgtelėjo į telefoną ir pakilo nuo sofos. – Oliveris turėtų būti darbe. Manau, mums vertėtų grįžti ir patikrinti tą moterį dar kartą.
- Rimtai? Verčiau skambink Everestui, kad jis patikrintų už mus, – nesutiko Beata. – Sakau tau, tai to prakeikto agento kaltė! Mums tikrai reikėjo kraustytis į kitą miestą!.. Ei, palauk. Aš irgi einu!

* * *

Jiedu paliko biblioteką praleidę joje vos keturias valandas. Nustebęs Hermis kilstelėjo antakį ir priminė jiems apie kambario rezervacijos terminą. Jie vis dar galėjo netrukdomi grįžti per sekančias keturias paras.
Nusileidusi į pirmą aukštą, Beata atsisveikino su Zeta, kuri vis dar žaidė savo žaidimą ir teatsakė irzliu urgztelėjimu.
Žingsniuodamas alėja, Nojus stengėsi kuo atidžiau prisiminti visus įvykius, sekusius po susitikimo su Oliverio žmona. Dabar jo atmintis buvo beveik fotografinė, tad smulkmenų buvo išlikę labai daug. Deja, šešiolika IP negarantavo, jog visa ta informacija bus panaudota ypač efektyviai. Keistas nerimas galėjo būti susijęs su bet kuo, net daug ankstesne patirtimi.

Ne, palauk... Šis nerimas galėjo atsirasti tik tada, kai keitėsi pati informacija. Kažkas tuo metu buvo susieta pasąmoningai, be mano žinios. O tokių akimirkų buvo palyginti nedaug. Susidūrimas su sergančia moterimi ir jos vyru. Beata, atskubėjusi į mano butą planšetei iš paskos. Tada biblioteka. Pokalbis su Zeta, pokalbis su Hermiu. Dar vienas pokalbis su Hermiu privačiame kambaryje. Beatos pastaba apie Nostalgijos vyrų fetišą. Beatos šeimos narių teorija, kuri privertė pergalvoti Oliverio žmonos situaciją iš naujo. Tada konsultacija su Hermiu. Vėl pokalbis su Beata privačiame kambaryje – ir nerimas...
Ne, palauk... Tas nerimas egzistavo anksčiau, dar negrįžus į privatų kambarį. Taigi, Hermis? Ką tokio pasakė Hermis, kas galėjo sukelti nerimą? O gal padarė? Parodė? Neparodė? Nutylėjo?..

Jo mintis nutraukė laiptai į Bruno bokšto foje. Nojus net nepastebėjo, kaip jiedu grįžo namo. Jis užkopė laiptais ir jau ketino traukti tiesiai prie lifto, kai netikėtas vaizdas privertė stabtelėti.
Kitame foje gale lifto durys buvo plačiai praviros. Lifte stovintį žmogų Nojus pažino iš karto. Oliveris. Grįžęs iš darbo daug anksčiau nei vakar.  Sulinkęs nuo savo rūpesčių ir įbedęs žvilgsnį į telefoną delne.
- Palaukite! Laikykite duris! – šūktelėjo vyrui Beata, paspartindama žingsnį.
Oliveris kilstelėjo akis nuo telefono ir sužiuro į mergaitę. Tada į Nojų. Durims pradėjus vertis, jis neištiesė rankos ir nesulaikė jų. Tiesiog žiūrėjo it kokia pelėda, kol durys užsivėrė visiškai.
Liftas ėmė kilti.