Kam man sostas? (giesmė)

Kam man sostas? Jo neprašiau ašai,
Nei aukso žibančio, nei miros, nei smilkalų;
Visa tebus Viešpaties, Karaliaus aukščiausio —
Amžių Valdovo, dangaus ir žemės.

Ne man vainikai, ne man garbė tuščia,
Ne man didybė iš dulkių kilusi;
Ašai tik keleivis šioj varganoj pakalnėj,
Trumpam atėjęs — vėl išeisiu.

    Tebūna Jam garbė per amžius,
    Tebūna Jam šlovė be galo;
    Aš gi tylėsiu Jo akivaizdoj,
    Ir širdį lenksiu Jo šviesoj.

Kur mano lobis? — ne žemėj jisai,
Ne rūmuos aukštuos, ne sostuos puošniuose;
Bet ten, kur ramybė, kur siela nurimsta,
Kur Jo malonė tyliai gyvena.

Ir kai ateis paskutinioji valanda,
Kai nutils žingsniai ir žodžiai visi —
Ne sostą minėsiu, ne vardą garsų,
Bet Šviesą, kurion esu pašauktas.

    Tebūna Jam garbė per amžius,
    Tebūna Jam šlovė be galo;
    Aš gi tylėsiu Jo akivaizdoj,
    Ir širdį lenksiu Jo šviesoj.