Vėjas, kuris klausėsi

Ant kalvos stovėjo mergaitė,
žiūrėjo, kaip vėjas blaško medžius ir namus.

– Kodėl tu toks neramus? – paklausė ji.
– Pilnas to, ką žmonės slepia, – sušnabždėjo vėjas.

Ji grįžo miestan ir pasakė žmonėms:
– Nebijokite kalbėti.

Vienas balsas išdrįso prabilti,
tada dar vienas – ir dar…

Vėjas nurimo.
Ne griauti, o klausytis.
Ramybė ateina, kai širdys prabyla.