Tėčiui

Kai man sueis penkeri - aštuoneri metukai, mūsų pasaulis dar labiau prasiplės. Aš jau būsiu nebe tas mažas kūdikis, kurį laikei ant rankų - bet žinai ką? Mano širdyje Tu vis dar būsi tas pats saugumo uostas, į kurį visada norėsiu sugrįžti.
Aš pradėsiu žengti į didesnį pasaulį - darželį, o vėliau ir mokyklą. Ten sutiksiu daug naujų žmonių, išgirsiu daugybę skirtingų minčių, patirsiu pirmuosius laimėjimus… ir pirmuosius nusivylimus. Kartais grįšiu laiminga, su spindinčiomis akimis, o kartais - tyliai prisiglausiu prie Tavęs, nes kažkas nepavyko, kažkas įskaudino, kažko nesupratau.
Tokiais momentais man nereikės didelių pamokslų. Man reikės Tavęs. Tavo rankos ant mano pečių. Tavo ramaus balso, kuris primins, kad viskas bus gerai. Kad klysti - normalu. Kad bandyti dar kartą - drąsu. Kad aš esu pakankama tokia, kokia esu.
Tėti, šiuo metu aš pradėsiu ieškoti savęs. Klausiu: „Kodėl? “ dar dažniau nei anksčiau. Domėsiuosi viskuo - nuo žvaigždžių danguje iki skaičių, raidžių ir paslaptingų pasaulio dėsnių. Kartais mano klausimai atrodys begaliniai… bet žinok – kiekvienas Tavo atsakymas taps mažyčiu akmenėliu mano supratimo kelyje.
Mokyk mane ne tik žinoti, bet ir jausti. Parodyk, kad pasaulis nėra tik taisyklės ir pareigos – jis pilnas stebuklų. Kad lietus gali būti gražus. Kad klaidos gali būti pamokančios. Kad žmogus vertas pagarbos vien dėl to, kad jis yra.
Aš pradėsiu kurti pirmąsias tikras draugystes. Mokysiuosi pasitikėti, dalintis, kartais - ir nusivilti. Gali būti, kad pirmą kartą pajusiu, ką reiškia būti atstumtai ar nesuprastai. Tokiais momentais būk šalia, Tėti. Ne tam, kad išspręstum viską už mane… bet kad išmokytum mane atsistoti pačiai.
Tavo žodžiai taps mano vidiniu balsu. Kai Tavęs nebus šalia, aš vis tiek girdėsiu Tave savyje - kaip padrąsinimą, kaip stiprybę, kaip švelnų priminimą, kad galiu.
Ir nors aš vis labiau savarankiška, nepamiršk manęs apkabinti. Kartais prieisiu pati, kartais apsimesiu stipri… bet giliai viduje vis dar būsiu ta pati mergaitė, kuri nori pasislėpti Tavo glėbyje.
Žaisk su manimi, juokis, kvailiok, pasakok istorijas. Kurkime prisiminimus - ne tobulus, o tikrus. Tu net neįsivaizduoji, kaip stipriai jie liks mano širdyje. Galbūt po daugelio metų aš neprisiminsiu visų pamokų ar žodžių… bet prisiminsiu jausmą - kad buvau mylima.
Tėti, šie metai mane formuos. Bet Tu… Tu būsi tas, kuris padės man tapti savimi.
Ir kad ir kiek aš augsiu, kiek toli nueisiu - visada liksiu Tavo mažoji mergaitė.