Pavasaris ir bėda

Pavasario spinduliai ir gaiva...
Skubu, kad spėt į naują...
Į užgintą. . .
Ak, man baugu kaip visada:
gyventi noriu...
O tik ašaromis lyrika dabinta.
O kaip nusakoma poezijos liga:
gal negalia, gal neganda...

O gandras...
Lydi ligoninėn mane...
Aš džiugesiu svaiginta,
bet gyventi laimingai man užginta.

Toj tyloje, mama ir aš...
Ji nori bėgt laukais palaidais plaukais.
Tiesiai pavasariui į rankas...
O aš tik lyrikai į rankas,
pro ašarų bangas...

Ir tik sapne jaučiu matau,
Tu Sirena, mane apgavusi...
ir vis aš širdyje laikau,
tas negandas, jau neišsenkančias...

Pavasario Dangun kilau...
Paskui jaučiau ir skaičiavau plyteles gatvės.
Aš noriu būti o žmogau...
Tokia kaip visad, neapsigavusi.