Iš pelkės

Alkis praplėšė man akis. Nežinau, kiek ilgai tūnojau pelkėje. Dienos, valandos, savaitės čia neturėjo prasmės. Kartais girdėdavau tylų nendrių šlamesį. Savo kuždesiu jos ramino mane, suteikė paguodos, ko taip stigo vandenyje. Ko stigo ir seniau. Prieš atsiduriant čia.

Matydavau, kaip diena keičia naktį, kaip naktis keičia dieną. Būdavo dienų ir naktų, kai tolyje gailiai kniaukdavo katės. Alkio gniaužtų kankinamos jos ruošėsi paskutiniam atodūsiui.

Dėl to kalta ji. Ir tik ji.

Jutau tuštumą, skylę savyje. Žinojau, kas ją paliko. Bet skausmo nebejaučiau. Tik alkį.

Kai alkis pasidarė nepakeliamas, išnirau iš pelkės. Buvo keista judėti, keista vaikščioti. Dumbliais aplipusios sustabarėjusios baltos rankos kabaravo šonuose, nemokėjau jų valdyti. Nemokėjau valdyti savo kūno. Svyruodamas tai kairėn, tai dešinėn, sliūkinau ten, kur merdėjo katės. Iš ten sklido žmogienos kvapas. Ten, tarp savo šiukšlių ir nuodų, buvo ji. Pasmerkta esybė, įkalinta savo pačios kalėjime. Silpnavalė ir bejėgė moteris, smenganti savo pačios srutose, tempdama su savimi kitus. Kates, šunis ir žmones.

Slinkdamas raistu silpstančio kniaukimo link, suvokiau nesuprantąs, kas esu. Tačiau gerai prisiminiau savo praėjusį gyvenimą. Nors ir trumpai gyvenau, žinojau viena – niekam nebuvau reikalingas. Gal šis gyvenimas bus geresnis.

Klampojau per purvą palikdamas mažyčių pėdų įspaudus. Pažinojau šį mišką. Ant šakos tupėjęs apuokas, išvydęs mane, suplasnojo sparnais ir dingo tankmėje. Kuo toliau. Kuo greičiau. Angys traukėsi iš kelio bijodamos pasipainioti po nerangiomis kojomis. Tik katės, sliūkindamos pro šalį, nekreipė į mane nė menkiausio dėmesio. Ieškojo ėdesio.

Miškas vis retėjo, pasirodė properša, kartu su ja ir negrabių rankų suręsta lūšnelė. Dūmai iš kamino nerūko. Kaip ir seniau.

Pro šalį prasliūkino dar viena leisgyvė katė, nematydama manęs, nepajėgdama net pažvelgti į mane. Aš buvau tik truputį už ją aukštesnis. Ji gailiai sukniaukė.

Ėjau per apleistą daug kartų matytą kiemą, mindamas purvyną.

Tuomet išvydau ją.

Moteris, nužudžiusi mane, sėdėjo ant žolės susitaršiusiais plaukais, suplyšusiais rūbais. Aplink ją mėtėsi tušti buteliai. Vieną ji spaudė rankoje. Tik puspilnį. Aš buvau alkanas, bet maistas man nerūpėjo. Jau neberūpėjo. Man reikėjo kraujo. Žmogaus kraujo. Ji išpūtė akis pamačiusi mane, sviedė skaidraus skysčio pripildytą butelį į šalį. Pakilo ir, kažką murmėdama panosėje, nusvirduliavo į lūšną. Netrukus išniro nešina žirklėmis. Prisiartinusi smeigė man į krūtinę. Aš nusišypsojau jai – parodžiau savo neseniai prasikalusius dantis. Antrą kartą ji manęs nenužudys. Kačių kniaukimo nebesigirdėjo, jį užgožė moters klyksmas. Paklaikusios akys, ištinę paakiai, suskerdėjusios lūpos ir tas nepakeliamas tvaikas, sklindantis nuo jos. Ji atrodė kaip tada, kai skandino mane.

Šokau ant jos. Ji buvo didesnė. Turėjo būti ir stipresnė, bet vos laikėsi ant kojų. Užsikabarojau ant pečių. Prieš suleisdamas dantis į kaklą, ištariau:

– Mama, noriu valgyti.

Nežinau, ar ji suprato mane. Bet tikrai atpažino.

Kraujas buvo saldus. Alkio nebejaučiau.