Nieko brangaus viduje neturiu

Kada dirbu man skaidrėja oda ir vienintelis būdas numalšinti tą skaidrėjimą yra pasitikrinti klausą .
Norėjau sužinoti ar turiu viduje kažką brangaus.
Daktarė dar jauna, ji gali išgirsti tai, kas sėdi mano viduje.
Užkemša man dešinę ausį:
„ Spauskit šitą mygtuką, kada išgirsite garsą, gerai? ''
Palinguoju galvą
Tyla ir girdžiu klausimą:
„ Geri? „
„ Negeriu. Jau dešimt metų negeriu ir nenoriu“
Papučiu.
„ Žinai, daktare, būsiu atviras. Mečiau gerti ir nusipirkau lėktuvą. Kodėl lėktuvą? Kažkokioje vaikiškoje knygoje skaičiau, kad ten danguje yra kranelis, iš kurio laša
tai, kas pasaulyje brangiausia. Vadinamas likimo sirupas. Ir skridau, radau ir prisipyliau.
Ar girdite kaip plaka mano širdis? „
„ Jūs girdite? Spauskit, jeigu girdit“
Spaudžiu.
„ Meluojat, kad turit lėktuvą“
„ Nemeluoju. O jūs, daktare, turit lėktuvą?
„ Man patinka gerti, kam tas lėktuvas? Gėriau ir gersiu. „
„ Tai aš mirštu, tik todėl, kad negeriu?? „
„ Mirštat. Nebegirdit priebalsių. Nebegirdit muzikos. Mirštat. „
„Tai nieko brangaus neradot mano viduje? „“
„ Jūsų ausys purvinos. Pirkit klausos aparatą, padėsiu išsirinkti“
. „ Kada turėsite lėktuvą, daktare, danguje pramušit skylę ir jūsų ausys taps purvinos ir bevertės, kaip ir mano“