Gyvybės rapsodija

Naktis dar laiko dangų, jos skvernus
Bet rūkas jau virš upių siuva tylą
Ir auksu traukia per tamsos pirštus
Už horizonto siūlų kol pakyla.

Dar miega girios po rūsčiu skliautu
Naktis dar saugo savo juodą kilpą,
Bet horizontas pilkas pamažu
Auksiniais siūlais tuščią tylą pildo.

Nakties dar liks alsavimo šešėlis
Pro murmančius medžius erdvėj šmėžuos,
Laikysis į tą laiką isitvėręs,
Kol prisigers dangaus aušros delnuos.

Nebylūs bokštai kyla į melsvumą,
Šešėliai traukias atokiau dangaus -
Suplyš nakties alsavimas kaip dūmas
Įkvėpęs saulės spindulio skvarbaus.

Ir kaupias įtampa tokia keistai gera -
Žiemos alsavimas kaip išnara išnertas.
Erdvė alsuoja gymio valanda,
Kur laikas pats atvers duris užvertas.

Ir tuoj pratrūks! Tuoj žemė atsibus!
Tuoj saulės varpas per laukus aidės
Ir tai kas buvo šalta ir nyku
Gyvybės spalvomis vėl suskambės.