Beržas

Beržas stovi lyg balta liepsna,
įaugusi į žemės delną,
lyg žodis, kurio niekas neištarė,
bet visi jį kažkada jautė.

Jo žievė — lyg senas laiškas,
parašytas vėjo ranka,
kiekvienas randas — lyg eilutė,
kurios niekas neišdrįso ištrinti.

Jis geria šviesą lėtai,
lyg vanduo gertų dangų,
ir lapai virpa aukštai virš galvos,
lyg mažos, žalios širdys.

Kartais atrodo — jis klauso,
kaip žemė kvėpuoja po šaknimis,
kaip laikas eina pro šalį
ir palieka tik augimą.

Vasarą jis šnabžda saulei,
žiemą saugo sniegą savo rankose,
o rudenį paleidžia lapus
lyg paukščius, kurie turi išskristi.

Ir kai prisilieti prie jo,
jauti ne medį —
jauti ramų, baltą buvimą,
kuris niekur neskuba.

Beržas nežino, kas bus rytoj.
Jis tiesiog stovi,
lyg šviesa, kuri pasirinko
gyventi žemėje.