Pavyti veršelio likimą

Jau po pietų lendu į saulę,
Kiemas kvepia juodaisiais serbentais,
Tarp aukštų krūmų šmėžuoja rusvos vištos
Krūmai laiko pavėsį tarsi plauktų tvenkinio lelijos
Žvyras ant karštų vištų nugarų
Mieguistomis akimis gaidys dairosi iš po dulkėtų lapų
Serbentai kabo tarsi juodos bitės
Teta eina taip lengvai lyg ją neštu vėjas
Įimu jai iš rankų besilaistantį kibirą pieno
Jis tik gimęs, garbanotas kailis blizga
Teta rūpestingomis akimis mato, kad jis silpnas.
„ aš užauginsiu“ sakau ir nešu išsirėžęs kibirą
Jis laukdavo svyruodamas keturiomis kojomis
Mačiau kaip teta klūpojo ir užsimerkusi meldėsi
Skaudėjo rankos ir pirštai ištino
man skirtą pieno stiklinę supildavau jam
Keldavausi anksti – girdėjau kaip jis šaukia mane
Pakeldavo galvą ir žiūrėjo į pilną kibirą.
Jau po pietų lindau į saulę, dviračiu skubėjau pas tetą
Dar laukuose pamačiau sunkvežimį išsukant iš kiemo
Staiga supratau ne  mano jėgom pavyti jo likimą
Vis tiek myniau kiek galėjau
garbanotas blizgantis kailis greitai išnyko kelio dulkėse