Laukimas

Tu išėjai prieš porą valandų.
  Minkštas pledo kraštas maloniai slysta tarp mano pirštų; ritmingai, pastoviai tiksi laikrodis, kurio rodyklės ką tik pradėjo dvidešimt pirmą šiandienos ratą. Mirštančių rožių kvapas: tikėjausi, kad grįši anksčiau ir įteiksiu jas tau pačioje grožybėje. Ilgiuosi tavęs, tarsi išsiskyrėme prieš daugelį amžių, bet praėjo tik pora valandų.
  Paleidžiu pledą ir atsistoju. Mane apkabina tyla. Mūsų miegamasis toks jaukus, bet sykiu ir slegiantis be tavęs. Pamenu, kaip čia dažnai atnešdavau tau pusryčius, vėliau – dar pietus ir vakarienę. Tu vis sakydavai, kad po truputį pramokstu gaminti; ypač vykusi buvo mano trinta pomidorienė: „Kaip pas mamą“ – džiaugdavaisi. Net juokinga, kai pagalvoju, kiek daug miegamajame valgėme. Pastaruoju metu lovoje dažniau pietavome nei mylėjomės.
  Uždarau miegamojo duris ir einu į virtuvę. Išviriau tavo mėgstamos pomidorienės, kad grįžusi iškart užkąstum, sušiltum: lauke taip šalta, bet tavo žieminė striukė kabo prie durų. Jau seniai ji kabo neliečiama, tarsi būtum ją užmiršusi. Ant pečių kaupiasi dulkės, viena kišenė pusiau atsegta. Ak, meile mano, kaipgi tu žiemą vaikštai su plonyte pavasarine striuke!
  Dujos įjungtos –  sriuba šyla. Sugrįžtu į miegamąjį. Noriu uždegti šviesą, bet susilaikau. Mėnulio spinduliai nedrąsiai pereina per vandenį stiklinėje, kurioje tirpdžiau tabletes, kai tau skaudėjo. Kartais pasirodydavo, kad jaučiu dar didesnį nuovargį nei tu. Dabar, vien apie tai pagalvojus, sunku nenudurti žvilgsnio.
  Ant grindų nukritusi pagalvė. Pakeliu, nupurtau, padedu ant lovos. Suimu minkštą pledo kraštą, į kurį įsigėręs salsvas nuvytusių rožių kvapas. Mėnulio šviesoje pledas atrodo keistai išlankstytas, jo raukšlės slepiasi prietemoje. Gal kiek panašu į kalnus, kur matėm kadais Lenkijoje. Planavome dar kartą nuvažiuoti. Pasitarsim apie tai vėliau.
Laukiu tavęs, mieloji.
  Galbūt jau tuoj išgirsiu, kaip spynoje sukasi raktas. Rodos, nesimatėm jau taip ilgai, bet išėjai tik prieš porą valandų.