Pro langą mums moja.

Piršteliai riebūs dar kąsnelio siekia.
Kažkur aukštai ten toj spintelėj turėjo būti tinginys...


Lentynos aukštos, toli, nepasiekiamos.

užmiršta taburetė gali tapti išsigelbėjimu.

Mažoji Liona nerangiai bet stebėtinai saugiai išsirango ant kedės.
Kas daugiau kitas, jeigu ne ji šią karštą pavasario dieną išgelbės spintelėje tirpstantį tinginį?

Ji jau tiesia ranką, aplenkdama pro langą krintantį saulės spindulį.

Staiga Meriukas sugadina jos planus, nuo stalo užšokdamas jai ant kupros, nuo ko Liona susiriečia ir vos nenukrenta nuo kedės.

- Meriukai… tinginys mano, nelysk!
- gailus “Miau” ištariamas iš katino lūpų, bet tai kol kas katinų kalbos nemokantiems sutverimams nieko nesako, o tuo tarpu jis vikriais džiazo zigzagais perneria visas baldų kojas ir dingsta kituose kambariuose.


Taip… svarbu nenukritau, pabandysiu dar.

Atsistojusi ant kedės ji patraukia pilką rankenėlę į save, atidarydama dureles slepiančias potencialų gastronominį šedevr... Ką?  Kas čia?

Atviros durys užstoja saulės šviesą, tačiau viduje kažkas žiba ir.... juda?

Drugelis.
Nežinia ar tokį tinginį galima valgyti?
Ką mama pasakys?
Gražiai atrodo ant šokolado drugys.
Gal nupūstį jį į kitą šalį, o šokoladą į pilvelį?

Staiga, rankos išgąsdina, bet kaip mat nuramina, švelnus jaukus apkabinimas nuleidžia mergaitę ant žemės.


Po kelių akimirkų tinginys jau supjaustytas. Garuoja šaltalankių arbata. 2 gabaliukai Lionai. 3 gabaliukai tėčiui. Prislenka ir Meriukas, nesijaudinkit, jis gavo pieno.

O saulė toliau aukštumoje, mus šildo…