Prie tuščių šulinių. 41 dalis

41. Meilė Venecijoje (1)


- Negaliu savo akimis patikėti, – bambėjo Beata, nirčiai sukdama ratus priešais televizorių. – Pasikeičiu išvaizdą ir pirma sutikta padavėja žino, kad tai padariau. O kai pasirodau tokia, kokia esu – visi vyrai spokso kaip į didžiausią atrakciją. Kas ten su jais visais negerai?!
- Galbūt todėl, jog ten dvylikamečių nėra daug? – paspėliojo Nojus, smalsiai tyrinėdamas “nostalgijos” pagalvę. – Jei gerai pamenu, be tavęs mačiau vos porą paauglių, bet ir jie ko gero buvo vyresni nei tu.
- Daugiau tikrai negrįšiu į tą pedikų skylę, – papurtė galvą mergaitė, – kol neišsiaiškinsime, kas ten išties vyksta. Kas žino, gal tie du agentai nuslėpė nuo mūsų daugiau panašių vietų, kur vyksta nešvarūs dalykai...
Nojus vos sutramdė šypseną. Prisiminęs iššaukė planšetę į savo delną ir ištiesė ją Beatai:
- Imk. Tau ko gero prireiks labiau nei man.
- Iš kur gavai? – nieko nelaukdama, Beata prisiartino ir nutvėrė įrenginį, pamiršusi visas patirtas nuoskaudas.
- “Amžiaus išminčiai” padovanojo. Deja, nesu tikras, jog duos dar vieną.
- Sekasi kai kuriems... – pavydžiai murmtelėjo mergaitė. – O iš kur jie gavo?
- Neįsivaizduoju, – pripažino Nojus. – Visi tvirtina, jog pinigai Regijoje neegzistuoja, tai matyt ne iš parduotuvės. Gali būti, jog jų pačių gildija gamina.
Beata sunkiai atsiduso.
- Man taip nusibodo visos šitos spėlionės. Viena mįslė po kitos ir jokių konkrečių atsakymų. Gal mums tikrai reiktų praleisti kokį mėnesį bibliotekoje, susipažinti su pagrindais. Kad mums vėl nepripūstų miglos kokia nors Audrė Numeris Du...
- Nori eiti dabar? – pasiūlė Nojus.
Už kambario lango vis dar ryškiai švietė saulė, nors telefono laikrodis rodė trečią valandą nakties.
- Pirma atsigausiu nuo Nostalgijos, – papurtė galvą Beata. – Tada dar kartą panaršysiu internete. Gal rasiu kokį nors logišką paaiškinimą, kodėl esu visiems tokia įdomi.
- Tada einu į savo būdą, surasiu artimiausios bibliotekos numerį, – Nojus pakilo nuo kilimo. – Susitiksime po kokių poros valandų?
- Po keturių, – Beata jau buvo įdėmiai susitelkusi į planšetės ekraną.
Jis abejojo, ar mergaitė nepamirš retsykiais žvilgtelėti į laikrodį. Kiek jis prisiminė, vaikai ir planšetiniai kompiuteriai turėjo ypatingą ryšį gyvųjų pasaulyje.

***

Išėjęs į koridorių, Nojus apsidairė. Kaip ir ketvirtame aukšte, čia buvo mirtinai tylu. Nė vienas žmogus neslampinėjo ryškiai apšviestu koridoriumi, kuris vis labiau panašėjo į sceną iš filmo “švytėjimas”. Betrūko dviejų identiškų mergaičių, žiūrinčių į jį nieko nesakančiais žvilgsniais.
Kažin ar šiame pastate yra daugiau Beatos amžiaus gyventojų? Vaikai juk miršta pakankamai dažnai, nuo įvairiausių priežasčių.
Nojus papurtė galvą, vydamas panašias mintis šalin. Jei ir mirė, retas dvylikametis turėjo pakankamai patirties ir proto įveikti Gaudemundos testą. Gali būti, jog Beatos atvejis Regijoje išties buvo retas.
Žingsniuodamas link lifto, jis ūmai sukluso ir stabtelėjo.
Durys, pro kurias ketino praeiti, buvo paliktos pusiau praviros. Ten pat, prieškambaryje stovėjo liesa moteris ilgais, juodais plaukais. Nejudėdama ir nemirksėdama ji žiūrėjo į Nojų netardama nė žodžio.
Nojus iš pradžių irgi išliko tylus, stengdamasis suvokti, ką regi jo akys. Tik kai keistoji moteris pratylėjo gerokai per ilgai, jis ryžosi sudrumsti tylą pirmas:
- Labas? Ar... viskas gerai?
Moteris sumirksėjo, išsklaidydama nejaukią atmosferą. Ji atrodė pasimetusi ir šiek tiek melancholiška. Lyg vis dar ilgėtųsi gyvųjų pasaulio.
- Gal jūs... matėte mano vyrą? – paklausė ji tyliu balsu.
- Jūsų vyrą, – pakartojo Nojus. – Pala, ar jūs būsite Kamila? Jūsų kaimynė minėjo sutikusi jus anksčiau, kai grįžote namo.
Moteris sumirksėjo.
- Ar jūsų vyras seniai išėjo? – paklausė vaikinas, taip ir nesulaukęs atsakymo.
- Aš... nežinau, – sušnabždėjo ji.
Jiedu abu grįžtelėjo į liftą, išgirdę mechaninį dūzgesį. Lifto durys prasivėrė ir į koridorių žengė maždaug trečią dešimtmetį perkopęs vyras šviesiais, trumpais plaukais ir itin siauru veidu. Išvydęs koridoriuje stovinčius Nojų ir moterį, jis akimirkai stabtelėjo. Vyriškio veidu slystelėjo aiškiai pastebimas sutrikimas. Tada jis paspartino žingsnį dar labiau, tiesdamas ranką į moterį:
- Brangioji, ar kažkas atsitiko?
- A... aš tik...
- Viskas gerai, aš jau čia. Jau namie, – šviesiaplaukis švelniai paėmė moterį už rankos, vesdamas ją atgal į butą. – Užtrukau darbe ilgiau nei tikėjausi, atleisk.
Jis grįžtelėjo atgal į Nojų ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, nutaisydamas grimasą.
- Atleiskite. Mano žmona... ji nesveikuoja, – pasiteisino jis. – Pasirodo, netgi mirtis ne viską ištaiso. Ar jūs būsite kažkuris iš mūsų kaimynų?
- O ne, – papurtė galvą Nojus. – Aš ką tik svečiavausi pas savo seserį, – jis mostelėjo neapibrėžta kryptimi. – Sutikau jūsų žmoną pakeliui. Galvojau, jog kažkas atsitiko.
- Ji retsykiais tą daro, – atsiduso vyras. – Pradeda klaidžioti, kur vizijos veda. Atleiskite, bet man reikia ja pasirūpinti, kol jai netapo dar blogiau.
- Žinoma, – linktelėjo Nojus, neketindamas gaišinti susirūpinusio vyro.
Buto durys užsivėrė ir automatiškai užsirakino, vėl paskandindamos koridorių absoliučioje tyloje. Nojus trūktelėjo pečiais, tada žengė link lifto, vis dar tebegalvodamas apie keistąją moterį.
Kaži ko tokio mirtis nepajėgė ištaisyti? Alsheimerio ligos? Demencijos? Jis pats numirė nuo smūgio į galvą, taigi, smegenų sutrenkimas akivaizdžiai negaliojo.
Mįslė po mįslės.
Tikrai metas aplankyti biblioteką ir susipažinti su pagrindais.

***

Kitas kelias valandas jis praleido ant sofos, susipažindamas su Regijos internetu savo telefone. Pats internetas iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskyrė nuo įprasto pasaulinio, tačiau naršyklės šone buvo įsegta papildoma meniu juosta, kur ryškios nuorodos vedė tik į Regijai prieinamus puslapius. Pradedant vietinėmis socialinėmis platformomis ir baigiant įvairiais gildijų puslapiais. Dvi atskiros paieškos sistemos, kurių viena privertė Nojų kilstelėti antakį.
Jei internetas veikė tik į vieną pusę, kaip Google serveriai priėmė paieškos užklausas?
Dar viena mįslė ateičiai.
Panašių mįslių jis jau turėjo sukaupęs nemenką sąrašą. Visa laimė, jog liko viena ar kita amžinybė rasti atsakymus...
Žadintuvas jo telefone sučirpė, pranešdamas apie sutartą laiką. Beata jau turėtų atsiplėšti nuo planšetės ir leistis liftu žemyn. Buvo septinta valanda ryto. Žinoma, saulė atkakliai tebešvietė tame pačiame taške, nekrustelėdama nė per milimetrą.
Po pusvalandžio vis dar nesulaukęs svečių, Nojus giliai atsiduso, tada ištiesė ranką ir spragtelėjo pirštais. Planšetė įšoko į jo delną, teberodydama ekrane kažkokią socialinę platformą su tuzinais privačių žinučių. Regis, Beata buvo užsiregistravusi net į kelis panašius puslapius, vienu metu bendraudama su tuzinu žmonių iš karto.
Nojus tesuspėjo perskaityti dalį vieno pokalbio, kai jo durų skambutis ėmė dzingsėti be perstojo. O netrukus duris sudrebino nekantrus beldimas. Beldimas žmogaus, kuris netausojo savo gerokai padidintų jėgų.
- Atiduoook! – panikuodama užriko Beata, vos tik jis pravėrė duris. Išraudusi iki ausų, ji puolė prie planšetės ir ėmė įnirtingai baksnoti ekraną.
- Jau septinta ryto, – priekaištingai tarė Nojus.
- Gerai, tik atsakysiu į porą žinučių, – nekantriai murmtelėjo Beata. Tada kilstelėjo piktas akis į Nojų. – Daugiau NIEKADA taip nedaryk!
- Mano planšetė, mano taisyklės, – šyptelėjo Nojus. – Beje, išeidamas iš tavo buto sutikau Mareką su Kamila.
- Uhu, – beveik negirdėjo Beata. – Nuostabu.
- Tikrai nuostabu. Žmona miršta paveikta kažkokios proto ligos. Jos vyras susiranda ją po mirties ir toliau rūpinasi ja, nepaisant visų sunkumų. Kažin kiek žmonių pajėgtų šitaip?
Beata pirštais sumaigė žinutę ir išsiuntė ją. Kilstelėjo akis nuo ekrano.
- Apie ką tu?
- Apie Mareką ir Kamilą, žinoma. Gal jau galime eiti į biblioteką? Radau vieną netoliese.
- Kamilai kažkas negerai? – suraukė antakius mergaitė. – Nepastebėjau.
- Turbūt sutikai ją, kai ji “nevaikščiojo paskui vizijas”, – trūktelėjo pečiais Nojus. – Ji mane gerokai išgąsdino pakeliui į liftą.
- Tikrai? Ką ji darė?
- Nieko. Tiesiog stovėjo buto tarpduryje, laukdama savo vyro. Kaip kokia statula.
Beatos pirštai sustingo ir ji kilstelėjo akis į Nojų.
- Tada tai nebuvo Kamila. Ji ir Marekas gyvena visai kitoje pusėje. Negalėjai sutikti jos pakeliui į liftą.
- Bet ji aiškiai sakė...
Nojus prikando liežuvį, sukdamas mintyse pastarųjų valandų įvykius.
Ne, toji moteris taip ir nepatvirtino esanti Kamila. Nei ji, nei jos vyras nepaminėjo jokių vardų. Jis pats nutarė, jog jie yra būtent tie žmonės, kuriuos susitiko Beata.
- Mano klaida, – murmtelėjo Nojus. – Palaikiau juos tais pačiais tavo sutiktais kaimynais, nes tu sakei, jog jie yra vienintelė pora tavo aukšte.
Beata akimirką susimąstė, tada nukreipė savo telefoną į televizorių ir įjungė meniu. Suradusi miesto žemėlapį, pritraukė vaizdą ties Bruno bokštu, tada atvėrė pastato aukštų išplanavimą. Stabtelėjusi ties septintu aukštu, ji pritraukė asmeninius butus, kol virš jų nušvito vardai. Virš jos pačios buto švytėjo vienišas vardas “Beata”. Artimiausi butai taip pat rodė po vieną vardą. Mergaitė paslinko vaizdą ties pastato centru.
- Va kur jie gyvena, – parodė.
Išties, virš buto švytėjo du vardai. Marekas ir Kamila.
- Kilstelėk planą aukštyn, – paprašė Nojus. Tada, mintyse suskaičiavęs vakar regėtas duris, bakstelėjo pirštu į butą arčiau lifto. – Serganti moteris gyvena štai čia.
Deja, virš 705 numerio švytėjo vos vienas vardas. Oliveris.
- Gal ji neregistruota? – trūktelėjo pečiais Beata. – Arba svečiuojasi. Na, nesvarbu. Turėsiu galvoje, jog reikia pasisaugoti tų durų. Mes einame į biblioteką, ar kaip?

***

Anot miesto žemėlapio, artimiausia biblioteka buvo to paties kvartalo pakraštyje. Nojus ir Beata nutarė nenaudoti teleportacijos kabinos ir tiesiog pasivaikščioti. Oras buvo geras – su neribotomis gero oro prognozėmis. Gatvėse, kaip visada, žmonių matėsi vos keli tuzinai. Nė vienas neatrodė kažkur skubantis. Taip pat nė vieno automobilio ar autobuso. Tikras paveikslėlis akims. Utopija.
Keistas žmonių stygius sudarė įspūdį, jog mieste visai neseniai išaušo rytas ir dauguma vis dar miega.
Jiedu pasiekė bibliotekos pastatą netrukus. Tai buvo ypač stambus, neogotikinis dangoraižis, ryškiai raudonu, smailiu stogu. Aukštos dvivėrės durys buvo uždarytos, tačiau lengvai pasidavė stumiamos. Akimirką Nojus pasijuto žengiąs į bažnyčią. Daug blizgaus marmuro, dar daugiau juodo akmens apdailos. Ir visur minkšti, žingsnių aidą slopinantys kilimai.
Jis nejučia patikrino, ar jo sportbačiai pakankamai švarūs.
Plačiame foje tvyrojo jauki prietema. Kitame patalpos gale buvo matyti ryškiau apšviestos lifto durys. Šalia jų į viršų vedė kelios laiptų aikštelės įmantriai raižytais turėklais. Foje centre, tarp įėjimo ir liftų, buvo įrengtas platus priimamojo stalas, iš už kurio sklido tranki muzika, priešmirtiniai riksmai bei šūvių garsai.
Visai tai kraupiai kakofonijai pritarė azartiškas moters balsas:
- Aš antrame aukšte, keičiu apkabą! Lize, jie visi bėga į tavo pusę! Jėzau, jei turi granatą, dabar būtų pats laikas... Ar kas nors matėte Gregošą? Ei, kur dingo Gregošas?
Dar daugiau šūvių. Nugriaudėjo sprogimas. Priimamasis trumpam sumirgėjo, nušviestas silpnos šviesos.
- Du negyvi, visi kiti pastebėjo Jėzų! Jėzau, nešk kudašių iš savo slėptuvės, kol... Blyn, Jėzus nušautas! Kartoju – Jėzaus nebėr. Lize, pridenk mane iš savo pozicijos porai sekundžių!
Nojus ir Beata tyliai prisiartino prie stalo. Už jo, susmukusi į gilų krėslą, sėdėjo melsvą pižamą vilkinti paauglė. Pasidėjusi ant kelių nešiojamą kompiuterį, ji žaidė kovinį žaidimą, vedžiodama bevielę pelę ant šalia padėtos storos knygos. Deja, Nojui nepavyko atpažinti žaidimo.
Smalsiai nužiūrinėdama kompiuterį bei jo vartotoją, Beata mandagiai kostelėjo.
Paauglė kryptelėjo galvą į atvykėlius, tik dabar pastebėjusi juos.
- Minutėlę, – ji vėl sužiuro į ekraną, sutarškindama klaviatūra. – Palaukite, kol mane nušaus. Ilgai netruks.
- Bijau, jog mums reikia tavęs gyvos, – murmtelėjo Beata.
- Per vėlu, – atsikirto paauglė. – Aš jau penki metai kaip negyva.
- Su kuo ten kalbi, Zeta? – pasigirdo iš kompiuterio garsiakalbių.
- Nekreipk dėmesio, Lize. Viskas gerai.
- Palauk... ar tu ne darbe turėtum būti? Pas tave žmonės atėjo! Klientai!
- Klientai ateina ir išeina, Lize! Tu verčiau šaudyk, antraip...
Sutratėjo papliūpa ir ekranas nusidažė raudona spalva. Melsvą pižamą vilkinti paauglė vos nenumetė kompiuterio ant žemės.
- Lize! – piktai suklykė per visą foje. – Tu... tu... mane nušovei?! Išdavikė!
- Klientai, Zeta, – atsklido griežtas balsas. – Būk maloni, kol nenusileidau į pirmą aukštą.
Zeta pavadinta mergina nužvelgė Nojų ir Beatą nieko gero nežadančiu žvilgsniu. Tada pakilo iš krėslo ir padėjo kompiuterį ant stalo. Užmerkusi akis giliai įkvėpė ir iškvėpė. Tada jos veide nušvito dirbtiniausia šypsena pasaulyje:
- Sveiki atvykę į Antisteno viešąją biblioteką! Kuo galėčiau jums padėti?
Nojus ir Beata susižvalgė tarpusavyje.
- Mes visiški naujokai. Neseniai iš Sapnų Sferos, – tarė Nojus.
- Savaime suprantama, – šypsojosi medine šypsena mergina. – Nuolatiniai lankytojai paprastai apeina mane ratu.
- Mums reikia informacijos, – tarė Beata.
- O taip, žinoma, – Zeta prisitraukė tą patį kompiuterį ir perjungė žaidimą į kitą programą. – Turiu jums gerų naujienų. Informaciją rasite bet kuriame kitame aukšte. Bet kuriame, tik ne šiame. Jei norite, kad jūsų pernelyg netrukdytų, rekomenduoju kilti į devintą, vienuoliktą arba septynioliktą aukštus. Šiuo metu ten mažai žmonių. – Jos šypsena ūmai dingo it nupūsta. – O dabar atsiprašau, man reikia nušauti vieną gerą draugą. Kuo daugiau kartų.

***

- Kokia keista mergina, – pakomentavo Nojus, kai lifto durys užsivėrė.
- Man ji visai patiko, – trūktelėjo pečiais Beata. – Ji turi asmeninį kompiuterį. Ir ji negyva vos penkerius metus. Ir ji nežiūri į mane kaip tie vyrai Nostalgijoje. Įdomu, ar ji numirė vilkėdama pižamą, ar pamiršo persirengti prieš ateidama į darbą?..
- Man atrodo, ji ten ir gyvena, – šyptelėjo Nojus. – Už to stalo, krėsle.
- Galėčiau ją pasikviesti gyventi į savo butą, – užsisvajojo Beata.
- Nes ji turi kompiuterį?
- Prašyčiau! Esu tikra, ji būtų šauni kambariokė ir be to kvailo kompiuterio.
Liftas sustojo devintame aukšte ir durys prasivėrė. Šį kartą jiedu žengė į dar didesnę bei tamsesnę patalpą įtartinai aukštomis lubomis.  Daugybė tamsaus medžio spintų stovėjo išrikiuotos ilgomis eilėmis, nušviestomis tam tikrais intervalais. Nojaus žvilgsnį tuojau pat patraukė kur kas ryškiau apšviestas vienišas stalas, už kurio šiuo metu niekas nesėdėjo. Šalia stalo buvo įrengta senoviška kartoteka. Šalia užgesusio kompiuterio monitoriaus stovėjo vazonas su papartį primenančiu augalu, kuris netgi teoriškai nebūtų įstengęs išgyventi tokioje menkai apšviestoje aplinkoje. Apsidairęs, Nojus neišvydo nė vieno žmogaus. Tačiau aiškiai girdėjo, kaip kažkur tolėliau prislopintais balsais murma žmonės.
Prisiartinęs prie stalo, Nojus atsargiai patikrino, ar už jo nesislepia dar vienas kovinių žaidimų gerbėjas. Neradęs nė gyvos dvasios, prisitraukė sidabrišką skambutį  ir nestipriai sudavė į jį kumščiu.
Maždaug po minutės pasigirdo skubūs žingsniai ir aplinką nušvietė gelsva nešiojamo žibinto šviesa. Šį kartą tai buvo ketvirtą dešimtį metų perkopęs vyras madingai apskusta barzda bei ūsais. Vietoje pižamos, jis vilkėjo madingą liemenę ir mūvėjo juodas kostiumines kelnes. Balti marškiniai atrodė ką tik išlyginti, o iš liemenės kišenės kyšojo laikrodžio grandinėlė. Atrodė it nužengęs iš devyniolikto amžiaus vidurio.
- Sveiki atvykę, – mandagiai pasisveikino jis, išvydęs du atvykėlius. – Pirmą kartą šioje vietoje, tiesa? Aš vardu Hermis. Esu šio aukšto bibliotekininkas.
Nojus ir Beata pasakė savo vardus ir paspaudė vyro ištiestą delną.
- Prašau čionai, – parodė į stalą Hermis. – Nuojauta kužda, judu ką tik iš Sapnų Sferos ir jau suspėjote pajusti, kad Regijoje viskas gerokai kitaip nei senojoje Žemėje.
- Ar iš mūsų drabužių matosi? – paklausė Beata.
- Labiau iš elgesio, – nusišypsojo vyras. – Daugybė Regijos gyventojų nesivargina keisti rūbo, su kuriuo atvyksta.
- Net jei numiršta visiškai nuogi?
- Tokiu atveju Sapnų Sfera priskirtų jiems standartinę aprangą, – Hermis atsisėdo kitapus stalo ir įjungė monitorių. – Taigi, pradėsime nuo trumpos registracijos. Štai skaitytuvas, malonėkite pridėti prie jo savo telefonus. Ne abu iš karto, žinoma.
- O jeigu aš, tarkime, numirčiau su juokingai atrodančia pižama? – neatlyžo Beata. – Kas tada?
Hermis trumpai susijuokė.
- Kaip Zeta pirmame aukšte? Na, tokiu atveju būtų trys išeitys. Nekreipti dėmesio ir palikti viską kaip yra. Nes visi čia pripratę prie panašių dalykų, nieko pernelyg nenustebinsite. Kita išeitis būtų apsilankyti amatų gildijoje ir užsiregistruoti pas siuvėją. Siuvėjas, panašiai kaip Sapnų Sfera, priskirtų jums standartinę aprangą – baltas kelnes, baltus marškinėlius ir, žinoma, baltus sandalus. O jei užsigeistumėte kažko originalesnio, tada liktų trečias variantas – kažkokiu būdu gauti “žaliavos” ir paversti ją į geidžiamus drabužius.
- Spėju, tos “žaliavos” niekas nedalina už pinigus? – Nojus pridėjo savo telefoną prie skaitytuvo ir šis sumirksėjo žaliomis švieselėmis.
- Žaliava yra gaunama iš Sapnų Sferos ir paskirstoma automatiškai, – dėstytojo tonu paaiškino Hermis. – Ją gauna tik Regijos institucijos ir gildijos. Jei norite jos gauti patys, yra dvi išeitys. Galite įstoti į kažkurią gildiją ir įrodyti, jog sugebate sukurti kažką naudingesnio nei, pavyzdžiui, plastikinį šaukštelį. Tokiu atveju, kaip gildijos narys, gautumėte fiksuotą mėnesio normą savo reikmėms. Aišku, yra keletas papildomų išlygų. Kaip ir visur su ribotais resursais. Nieko nepadarysi.
- O koks kita išeitis? – paklausė Nojus. – Minėjote dvi.
- Galite pamėginti kanibalizuoti kurį nors kitą Regijos gyventoją, – nė nemirktelėjęs pasakė Hermis. – Tokiu atveju jums beliktų išmokti, kaip išgryninti dalį kanibalizuotos informacijos į naudojimui paruoštą žaliavą. Pats procesas yra pavojingas, nes šitaip galite prarasti dalį savo atminties, ar dar blogiau – kai kuriuos įgūdžius. Todėl prieš imantis šio varianto jums tektų kanibalizuoti mažiausiai keturis ar penkis žmones, kad neigiamas efektas būtų kuo menkesnis.
- Ką? – žioptelėjo apstulbusi Beata. Ji žvilgtelėjo į Nojų beveik maldaujamai, lyg klaustų, ar jai nepasigirdo.
- Juk jūs nerimtai? – paklausė ne ką menkiau apstulbęs Nojus. – Juk... juk tai nelegalu! Tiesa?
- Be abejo, – ramiai linktelėjo bibliotekininkas. – Nelegalu, amoralu ir baudžiama mirties bausme, jeigu jus nutvers. Asmeniškai, to daryti jums nepatariu.
- Tai kodėl tada...
- Nes toks mano darbas – suteikti informaciją, – nusišypsojo Hermis. – Dar kartą pabrėšiu – aš tikrai nerekomenduoju imtis paskutinio varianto. Tik informuoju, kad toks egzistuoja. Nieko daugiau.
Jis baigė darbą kompiuteriu ir pakilo iš už stalo. Paėmęs žibintą mostelėjo juo į vieną pusę:
- Prašau čionai. Rasiu jums laisvą kambarį, o tada išsiaiškinsime, kokia informacija jums pravers pirmiausiai.
Atsigavęs nuo šoko, Nojus patraukė Hermiui įkandin, kankinamas įtarimo.
Ar gali būti, jog bibliotekininkas užsiminė apie kanibalizmą, nes pastebėjo tai, ko nematė niekas kitas?..