Vilniaus pankai

Visi čia bagoti ir visi čia ragoti,
politikų, merų ir įmonių pinigais užkloti –
nematę nei gotų, nei atšiaurių Vilniaus fagotų,
bet čia jau ne lygis, todėl sakysiu „kitokių“.
Ateis jie į skylę, atsineš brangaus vyno
ir sakys: „Blet, why do I bother,
when I could just work for my father? “
Juk lietuvių kalba jau seniai užmiršta –
čia Vilnius, čia kultūros scena,
o kosmopolitai – naujoji mada.
Ir juokiasi jie, kad profesorius plinka,
kad kadaise ilgi plaukai žilsta ir slenka,
užrašinės ir knygos tik bybių pripaišytos –
nes jei nepavyks, vis tiek yra kur grįžt.
Revoliucijos jų – tik frontas baisus,
ant tėvų fondo, tarp sienų baltų,
kad nereikėtų (duok dieve) iš tikrųjų kovoti:
„Juk aš tik studentas, dar tik pirmokas! “
„Tie protestuotojai? Visai nepažįstu!
Jie tik ekstremalai, nesveiki valdžios vandalai! “
Maištas tik tada, kai tėvų sodyboj kondiškės nėra.
Ir jei pasakysiu aš kada nors:
„Networkingas – svarbu“,
nušauk mane. Pilnu leidimu.