tarpkrantiniai žodžiai

taškosi purslai, skęsti, o prie
tavo alkūnių kabo pirštinės
mano skęstantį brolį išgelbėjo tėvas
dabar jie nekalba,
nors panoptikono pariby ganosi tik gyvūliai
kitus jis skandino pinigais, gestais, apakimu ir pamokslais,
tyla.
pasitikėjimas nesiunčia sąskaitų,
bet mano žodžiai jam ateina už dešimtinę
mano meilė kaimynui su schile ir charibde,
dėl tavęs šokčiau į nėries eketę, dėl jo
taip pat.
buvusios akyse mačiau savo plotą ir ateitis kartu
ir visos baigėsi po ekete, net jeigu ir
nė viena.
praplėštoj širdy nerandu tavęs, tarp krantų už atrastus žodžius
dėkoju
vis dėlto.