Atsibodo būti Rašytoju

Taip atsitiko, kad atsibodo būti Rašytoju.
Ir nutinka taip, kad į siuvyklas ir kino teatrus įeinu
išsausėjęs, neperšlampamas, tarsi gulbė iš veltinio,
krypuodamas keliais link gimdų ir pelenų vandenyje.

Kirpyklų kvapas verčia mane springti užkimusiu
kraujuotu balsu.
Vienintelis dalykas, kurio noriu, tai gulėti nejudėdamas kaip akmuo ar vilna.
Vienintelis dalykas, kurio noriu, tai nebematyti jokių parduotuvių, jokių sodų,
jokių prekių, jokių akinių, jokių liftų.

Taip atsitiko, kad atsibodo mano pėdos, nagai,
plaukai ir šešėlis.
Taip atsitiko, kad man atsibodo būti Rašytoju.

Vis dėlto būtų nuostabu
išgąsdinti teismo raštininką nuskinta lelija
arba nužudyti vienuolę smūgiu į ausį.
Būtų puiku
pėdinti gatvėmis su žaliu peiliu
ir rėkti, kol numirčiau nuo šalčio.

Nenoriu toliau būti šaknimi tamsoje,
nervingas, ištįsęs, drebantis miegu,
grimbant apačion, į drėgnas Žemės gelmes,
kasdien sugeriant, mąstant, valgant.

Nenoriu tiek daug kančios.
Nenoriu toliau būti šerdimi ir kapu,
vienas po Žeme, sandėliu su lavonais,
pusiau sušalęs, mirštantis iš sielvarto.

Štai kodėl pirmadienis, kai pamato ateinantį
su nuteistojo veidu, užsidegančiu kaip benzinas,
ir kaukia kaip sužeistas ratas,
ir palieka šilto kraujo pilnas vėžes, vedančias link
nakties.

Ir tai stumia mane į tam tikrus kampus, į drėgnus
namus,
į ligonines, kur kaulai išskrenda pro langus,
į batų parduotuves, kurios dvokia actu,
ir tam tikras gatves, bjaurias kaip įtrūkimai odoje.

Yra sieros spalvos paukščių, o virš namų, kurių nekenčiu,
durų kabo bjaurios žarnos,
ir yra kavos virimo aparate pamirštų dantų protezų,
yra veidrodžių,
kurie privalėjo verkti iš gėdos ir siaubo,
visur pilna skėčių, nuodų ir virkštelių.

Ramiai vaikštau, pamiršęs viską, pamiršęs akis, batus,
įniršį,
einu pro biurų pastatus ir ortopedijos
parduotuves,
ir kiemus, kuriuose nuo eilės kabo skalbiniai:
apatiniai, rankšluosčiai ir marškiniai, nuo kurių lėtai
rieda purvinos ašaros.